2010-12-30

Gedimino pilies bokšte – tradicinė Lietuvos vėliavos dienos šventė


1919 metų sausio 1 dieną pirmą kartą Lietuvos kariuomenės savanoriai Kazys Škirpa, Petras Gužas, Jonas Nistelis, Stasys Butkus, Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvilas, Mykolas Slyvauskas, Vincas Steponavičius Gedimino kalno pilies bokšte iškėlė Lietuvos vėliavą.
1997 metais Lietuvos Respublikos Seimas sausio 1-ąją paskelbė Lietuvos vėliavos diena. Nuo 2006-ųjų praėjusiųjų metų Gedimino kalno pilies bokšto vėliava įteikiama mokyklai, pasižymėjusiai patriotiniu moksleivių ugdymu.
2011 metų sausio 1 dieną tradiciškai bus pagerbta Lietuvos valstybės vėliava – 92-ųjų metinių proga Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iškels naująją 2011 metų Gedimino kalno pilies bokšto vėliavą, o 2010 metų vėliava bus perduota Vilniaus Sausio 13-osios vidurinei mokyklai. Vėliavos iškėlimo ceremonija vyks 13.30–14.30 val., dalyvaus Seimo, Vyriausybės, miesto valdžios atstovai.
Rikiuotėje dalyvaus Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“, šauliai ir visuomeninių organizacijų atstovai.

2010-12-28

Europos Komisijos vertinimu ryškus kontrastas tarp Vilniaus ir Linco - 2009-ųjų Europos kultūros sostinių


Pasirodė ilgai lauktas 2009-ųjų metų Europos kultūros sostinių (Linco ir Vilniaus) renginių ex post vertinimas, su kuriuo išsamiai galima susipažinti šiuo internetiniu adresu
http://ec.europa.eu/culture/our-programmes-and-actions/doc/ecoc/ecoc_evaluation_2009.pdf
Tyrimą Komisijos užsakymu atliko bendrovei Ecotec Research and Consulting.

Tyrime išanalizuotos abi 2009-ųjų metų Europos kultūros sostinės, palygintos tarpusavyje ir su kitomis prieš tai buvusiomis analogiškomis sostinėmis.

Pateikiami svarbiausi demografiniai abiejų miestų duomenys: Lincas – trečias pagal dydį Austrijos pramoninis miestas, stiprus komercinis ir ekonominis centras, kuriame gyvena 190 000 gyventojų (271 000 su apylinkiniais miesteliais), kasdien į Lincą dirbti atvažiuoja apie 80 000 darbuotojų. Vilnius – Lietuvos sostinė, kurioje gyvena 550 000 vilniečių, didžiausias ir reikšmingiausiai Lietuvos miestas, kultūrinis ir administracinis centras.

Lincas planavo išleisti Europos kultūros sostinės (EKS) projektui 67 mln. eurų, o išleido 68,7 mln. eurų, Vilnius planavo 64,12 mln. eurų, o išleido 20,3 mln. eurų. Vien tik 2009 metais Lincas išleido 40,5 mln. eurų, o Vilnius 2009 metais – tik beveik 10 mln. eurų. Priminsiu, kad kiekvienas miestas iš Europos Sąjungos gavo po 1,5 mln. eurų. Kaip pagrindinė priežastis sumažėjusio Vilniaus EKS finansavimo nurodoma ekonominė krizė, tačiau Lincui tai nesutrukdė įgyvendinti savo įsipareigojimus su kaupu.

2009 metais per EKS renginius Lincas pritraukė beveik 3,5 mln. lankytojų (13 kartų daugiau nei Linco gyventojų, o Vilnius – tik 1,5 mln. lankytojų (beveik 3 kartus daugiau nei Vilniaus gyventojų). 2009 m. rgpjūčio mėn. atlikto tyrimo duomenimis 50% Linco gyventojų (95 000 asmenų), 30% Aukštutinės Austrijos (420 000) ir 7,5% Austrijos gyventojų (625 000) jau buvo aplankę Linco09 renginius.

Lincas turi tik 5 stambius kultūrinius objektus, palyginimui Vilnius – visas senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, 6 nacionalinio lygmens kultūros objektai, 20 teatrų, 24 muziejai, 20 dailės galerijų ir t.t.

Kur vis dėlto slypi EKS sėkmė arba nesėkmė?

Vilniaus – 2009 metų Europos kultūros sostinės nesėkmė buvo užprogramuota dėl projekto visumos ir pagrindinių sudedamųjų dalių finansavimo, valstybės bei savivaldos lygmenų įsitraukimo (įtraukties) į šio projekto įgyvendinimą disproporcijos, dėl prastos vadybos, politinio konsensuso stokos. Vadybiniu požiūriu neaiški vaidmenų ir atsakomybės pasidalinimo sistema privedė prie situacijos, kai visas projektas tapo kritikos taikiniu ir galiausiai – niekieno projektu.

Pati VšĮ „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ sudarymo, administravimo ir net teisinė forma pripažinta ydinga praktika Europos kultūros sostinių organizavimo istorijoje, siekiančioje jau 25 metus.

Tyrime pažymėta, kad nebuvo jokio ryšio tarp 2009 Vilniaus EKS renginių ir tais pačiais metais Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių, nors paraiškoje, prašančioje suteikti Vilniui teisę būti EKS būtent 2009 metais tai buvo vienas iš pagrindinių argumentų.

Finansavimo šaltiniai yra labai svarbūs tokio tipo projektams įgyvendinti. Linco atveju pagrindinį finansavimo svorį tolygiai pasidalino miestas (29,1%), Aukštutinės Austrijos žemė (29,1%), ir federalinė vyriausybė (29,1%), Europos Sąjunga skyrė 2,1%, o iš rėmimo,verslo, bilietų pardavimo ir kitų šaltinių gauta apie 10% visų lėšų. Vilniaus atveju 80 % finansavimo turėjo būti gauta iš valstybės biudžeto, tik 17,7% iš Vilniaus savivaldybės ir 2,3% iš Europos Sąjungos. Dar įdomiau, kad dalis Vyriausybės skiriamų lėšų buvo numatyti kultūrinės paskirties infrastruktūros objektų remonto ir statybų finansavimui kartu su Europos regionų vystymo fondo lėšomis. Iš viso kultūrinės paskirties infrastruktūros objektams finansuoti numatyta net 70% visų EKS lėšų, o kultūrinei programai tik 19,3%, visos kitos lėšos (apie 10%) – EKS projekto rinkodarai ir administravimui. Palyginti - Lincas kultūrinei programai skyrė 61.7% visų EKS lėšų, EKS projekto rinkodarai ir administravimui – apie 37%, o investicijoms tik apie 1%!

Štai kur pagrindinis mūsų ir vakarietiško kultūros supratimo skirtumas – statybų kultūros prioritetas Lietuvoje prieš atlikėjų, kūrėjų ir visuomenės įtraukimo į kultūrinius projektus kultūros prioritetą Austrijoje. Menas kultūrai skirtas lėšas „sukišti į betoną“ sėkmingai gyvuoja Lietuvoje jau 20 metų. Ar kada pajėgsime atsispirti „betoninio meno“ traukai ir tvarkingai sudėliosime lietuviškosios, o norėtųsi sakyti - europietiškosios kultūros prioritetus, - parodys jau netolima ateitis.
Blogiausia, kad dėl tokio prioritetų sudėliojimo ir vėlesnio jų įgyvendinimo nukenčia Lietuvos autoritetas, prarandamas Europos Sąjungos patikimos partnerės ir sugebančios gerai organizuoti europinius projektus valstybės vardas, o kartu ir geros rekomendacijos būsimiems panašaus pobūdžio projektams.

Iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros įgyvendinimo modelis ir jos institucinis pobūdis Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas, todėl šiemet Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva Seime priimtas nutarimas patvirtinantis Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta parengti ir patvirtinti šių gairių įgyvendinimo priemonių planą iki š. m. gruodžio 1 d. Kol kas toks planas nepatvirtintas. Tikėkimės, kad tiek Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės, tiek pagal jas parengtas konkrečių priemonių įgyvendinimo planas bus kultūringų visuomeninių santykių pagrindas, turėsiantis ilgalaikių padarinių mūsų visų politinės bendruomenės kultūrai ir jos suvokimui.

Linkėdamas Lietuvai išmokti geros ir blogos patirties pamokas vis dėlto viliuosi, kad mūsų valstybė kada nors dar gaus galimybę organizuoti EKS projektą, bet jau kitame mieste.

2010-12-23

Kurkime ateities Vilnių kartu!

Mielieji,

Šventų Kalėdų ir Naujųjų 2011 metų išvakarėse startavo internetinis puslapis www.vilnius2015.lt
Jūsų visų teismui pateikiama Tėvynės Sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų vizija apie tai, kokia Lietuvos sostinė turėtų būti 2015 metais.
Kviečiame visus, kuriems priimtina ši vizija, prisidėti prie jos įgyvendinimo.
Tik bendras ir sutelktas darbas vizijas gali paversti realybe!
Linkėdamas mums visiems naujaisiais 2011 metais įsijausti ne vien į savo ateities, bet ir visų vilniečių ateities kūrėjo vaidmenį, sveikinu su Šv. Kalėdomis!

Jūsų

Audrius Skaistys

2010-12-09

Mes ir toliau bendradarbiaujame su Ukraina


Ukrainoje pasikeitus politinei vadovybei – Prezidento rinkimuose 2010 m. šalies vadovu išrinkus Viktorą Janukovičių (Viktor Yanukovych) į praeitį nuėjo 2005 m. Oranžinės revoliucijos pagimdyti lyderiai: Viktoras Juščenka (Viktor Yushchenko) ir Julija Tymošenka (Yulia Tymoshenko), rodosi ir visa šalies užsienio politikos kryptis pakeitė savo vektorių. Tačiau, Ukrainos užsienio politikos kryptį šiuo metu vis dar aktyviai formuoja du galios centrai: Rusijos dujų kaina ir Vakarų demokratijos. Kol kas neaišku, koks Ukrainos suvereno teises turintis subjektas ryšis pasirinkti vieną iš jų, ar laviruos, kaip dabar tai ir daro V.Janukovičius viešai deklaruodamas gerėjančius santykius su Rusija (mainais į pigesnę dujų kainą), bet slapčia nuo Maskvos nebloginantis jau susiformavusią Ukrainos-Vakarų partnerystę. Tą akivaizdžiai demonstruoja pakankamai aktyvi LATA partnerių Ukrainoje veikla. Visiškai neseniai Lietuvoje lankėsi Aleksandras Zakaria (Alexander Zacharia), kuris yra NATO informacinio centro Odesoje (Ukraina) vadovas, su juo susitikę LATA atstovai Audrius Skaistys ir Mantas Mickevičius, taip pat ir NVO „Už pilietinę visuomenę“ pirmininkas Žilvinas Leleiva aptarė būsimo bendradarbiavimo gaires.

Dar svarbesnis su Aljanso politika Ukrainoje susijęs renginys - NATO Rudens Akademija 2010-11-30/12-02 NATO vyko Donecko mieste, kuris laikomas dabartinio šalies prezidento V.Janukovičiaus citadele. Jame mūsų partnerių – Donecko valstybinio universiteto Tarptautinio saugumo centro – kvietimu dalyvavo LATA garbės nariai Šarūnas Ratkus ir Audrius Skaistys. Nors NATO Rudens akademija yra tarptautinis renginys, tačiau šio renginio paskirtis - supažindinti Ukrainos akademinį jaunimą su NATO naująja Strategine koncepcija ir sprendimų priėmimo Aljanse principais ir procedūromis. Renginyje dalyvavo apie 60 tarptautinių santykių, politikos mokslų 3-5 kursų studentai. Jį Donecko „Atlas“ viešbučio konferencijų salėje sveikinimu pradėjo Mišelis Diurė (Michael Duray) NATO viešosios diplomatijos padalinio vadovas, Klausas Zilikensas (Klaus Zilikens) – Vokietijos Federacinės Respublikos konsulas Donecke ir Aleksandras Krapivinas (Aleksandr Krapivin) – Donecko universiteto Tarptautinio saugumo centro direktorius. Po įžanginių svečių ir renginio organizatorių žodžių pranešimus skaitė Mišelis Diurė, Viktoras Kočiukovas (Viktor Kočukov) – Rusijos ambasados Ukrainoje vyresnysis reikalų valdytojas, Anatolijus Solovėjus (Anatolij Solovėj) – Ukrainos užsienio reikalų ministerijos atstovas. Vėliau sekė kavos pertraukėlė, kurios metu konferencijos svečiai, tarp jų ir Audrius Skaistys (LR Seimo, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto eurointegracinis patarėjas) davė interviu Ukrainos nacionalinei televizijai. LATA garbės narys A.Skaistys ir pradėjo popertraukinę sesiją, paskaitė pranešimą anglų kalba tema - „Nauja NATO Strateginė koncepcija: perspektyvos Centrinei ir Rytų Europai“. Po jo pranešimus skaitė Vladimiras Horbačius (Volodymyr Horbach) – Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis analitikas. Po šių pirmosios dienos pranešimų sekė diskusija, sprendžiant iš jos aktyvumo, konferencijos dalyviams anglų kalba nebuvo kliūtis įsisavinti A.Skaisčio pranešimo turinį.

Antrąją dieną NATO Rudens akademija persikėlė į apskrities Vykdomojo komiteto salę, kur pranešimus skaitė, bei diskutavo Michailas Nedzveckis (Mikhail Niadzvetski) – Baltarusijos YATA atstovas, Jurijus Temirovas ( Yuriy Temirov) – Donecko nacionalinis universitetas, Šarūnas Ratkus – LATA atstovas, Michailas Borisovas (Mikhail Borisov) – Odesos nacionalinis universitetas, Aleksandras Davletovas (Oleksandr Davletov) – Zaporožės nacionalinis universitetas, Valerijus Kravčenka (Valeriy Kravchenko) Tarptautinio saugumo centras Donecke, Igoris Baryginas (Igor Barygin) St. Peterburgo universitetas, Igoris Todorovas (Ihor Todorov) Donecko nacionalinis universitetas.

Trečiąją dieną buvo NATO Tarybos darbo ir NATO komitetų simuliacija kurią vedė Zbignevas Čierpinskis (Zbigniew Cierpinski) Vroclovo universitetas (Lenkija) bei Sergėjus Štukarinas (Sergiy Shtukarin) Politikos mokslų centras Donecke.

Renginį užbaigė sveikinimo kalba Antoninas Murgašas (Antonin Murgash) Čekijos Respublikos Generalinis konsulas Donecke ir Aleksandras Krapivinas, kurie įteikė renginio dalyviams sertifikatus.

Po renginio buvo aptarti kitų metų LATA ir Donecko valstybinio universiteto Tarptautinio saugumo centro bendradarbiavimo planai.

Audrius Skaistys, Šarūnas Ratkus

2010-11-23

Sveikinu su Lietuvos kariuomenės diena!

Mieli draugužiai,

Ir vėl lapkričio 23-čioji, kai 1918 metais prof. A.Valdemaras - tuometinis Lietuvos Ministras Pirmininkas pasirašė įsakymą kurti Lietuvos karines pajėgas.
Dėsninga, kad būtent šią dieną prasideda Šaulio horoskopinis mėnuo, juk kariai ir šauliai yra Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjai.
Sveikinu mus visus su šia diena!

2010-10-01

Angelai sargai - skamba išdidžiai!

Sveikinu visus policijos pareigūnus artėjančios profesinės šventės Angelų sargų dienos ir Lietuvos policijos atkūrimo 20-mečio proga!
Būti angelu sargu - ne tik kilnu ir garbinga, bet ir pavojinga bei atsakinga! Todėl ypač svarbus kiekvieno pareigūno susivokimas ir atsakomybė už jų vykdomos misijos sėkmę.
Sėkmingam darbui būtinas visuomenės palaikymas ir pasitikėjimas, todėl neišvengiamas policijos ir visuomenės ryšio stiprinimas, policijos rėmėjų gretų gausinimas ir ne valdiškas, o atjautos pilnas žmogaus problemos sprendimas.
Per dvidešimt nepriklausomybės metų pavyko atkurti į vakarietiškus standartus orientuotą profesionalią policiją, ji turi ir toliau eiti šiuo demokratinę valstybės prigimtį stiprinančiu keliu.
Esu dėkingas už ištvermę ir sąžiningai atliekamas pareigas!
Jūsų buvęs kolega, o dabar - policijos rėmėjas,
Audrius Skaistys

2010-09-01

Su rugsėjo pirmąja!

Sveiki sulaukę rudens ir jį įsileidę pro žinių vartus!
Visi šiame gyvenime esame vieni kitų mokytojais ir tuo pačiu mokiniais. Linkiu šviesios dienos visomis prasmėmis!

2010-08-08

Patriotiškiausios mokyklos Lietuvoje yra Kaune ir Vilniuje

Patriotiškiausių Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų dešimtuke po tris Kauno ir Vilniaus gimnazijas, po vieną Panevėžio, Mažeikių, Šiaulių ir Klaipėdos gimnaziją.
Nepatriotiškiausių vidurinį išsilavinimą teikiančių ugdymo įstaigų dešimtuke „puikuojasi“ mokyklos iš Pietryčių Lietuvos, Klaipėdos ir Kauno.
Nagrinėjant š. m. rugpjūčio 2 d. savaitraščio „Veidas“ pateiktą 2010 metų gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą ir kitą dieną „Delfi.lt“ portale pasirodžiusią informaciją apie šių metų (pagal 2009 metų rezultatus) pažangiausias vidurinį išsilavinimą suteikiančias ugdymo įstaigas, kurių „elitiškumas“ nustatomas tų mokyklų absolventų per valstybinius brandos egzaminus gautų „šimtukų“ skaičiumi, kilo mintis nustatyti Lietuvos patriotiškiausią gimnaziją arba vidurinę mokyklą. Pagal vidurinio mokslo egzaminų tvarką brandos atestatui gauti Lietuvoje užtenka išlaikyti 3 egzaminus, tačiau daugelis abiturientų renkasi 4, iš kurių kiekvienas gali būti įvertintas 100 balų, o tai reiškia, kad maksimaliai galima surinkti 400 balų. Tą šiemet ir padarė aštuoni abiturientai, dar 31 abiturientas po 100 balų pelnė iš trijų egzaminų, o iš viso šimto balų įvertinimus Lietuvoje gavo 864 abiturientai (pernai – 709).
Pats „brandos egzamino“ terminas suponuoja tai, kad tikrinamos ne tik abituriento žinios, bet ir jo asmenybės branda. Tai reikštų, kad svarbūs šie asmenybės brandą sudarantys veiksniai: pilietinė branda, patriotiškumas, gebėjimas suvokti ir analizuoti visuomeninius reiškinius ir daryti atitinkamas išvadas.
Idėja nustatyti patriotiškiausią mokyklą Lietuvoje buvo pateikta š. m. rugpjūčio 4 dieną vykusiame Lietuvos Sąjūdžio tarybos posėdyje. Taryba bendru sutarimu pritarė šiam sumanymui ir pavedė idėjos autoriui – tarybos nariui Audriui Skaisčiui – parengti Lietuvos patriotiškiausios mokyklos nustatymo metodiką ir preliminarų 2010 m. vidurinių mokyklų ir gimnazijų reitingą. Jau to paties mėnesio 26 dieną Lietuvos Sąjūdžio taryba patvirtino sudarytą patriotiškiausių Lietuvos mokyklų dešimtuką.
Nustatant patriotiškiausią Lietuvos mokyklą pagrindu buvo pasirinktas abiturientų iš 16 elitiškiausių Lietuvos mokyklų, išugdžiusių daugiausiai „šimtukininkų“, nusiteikimas studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, o ne užsienio universitetuose. Atsižvelgta į tai, kad mūsų gabiausi abiturientai pagal priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarką gautų visiškai finansuojamą vietą bet kuriame Lietuvos universitete ir kad taip būtų parodytas jų pasiryžimas tapti tos srities specialistu, kuris pagal Vyriausybės nustatytą poreikį yra reikalingiausias Lietuvai (todėl gaunantis valstybės finansuojamą studijų vietą). Šiemet su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis studijų sutartis pasirašė 30,4 tūkst. pirmakursių, iš jų 17,8 tūkst. – beveik dviejų trečdalių įstojusiųjų – studijas finansuos valstybė (valstybės lėšomis studijuos 9,4 tūkst. universitetų ir 8,4 tūkst. kolegijų būsimųjų bakalauro studentų).
Įvertindami tai, kad vidurinių mokyklų ir gimnazijų, kurios yra reitingų viršūnėse, absolventai potencialiai, o pagal geriausiai įvertintus brandos egzaminų rezultatus ir realiai gali tapti bet kurios Lietuvos aukštosios mokyklos siūlomos studijų programos pagal jo pirmą pasirinkimą (pageidavimą) studentu, tai jo pasirinkimas studijuoti Lietuvoje ar užsienyje yra lemiantis. Šiuo atžvilgiu nevertinamas kiekvieno atskirai absolvento patriotiškumo jausmas ar šio jausmo dydis, nes nebūtų įmanoma to pamatuoti, be to, ir nustatyti suminį patriotiškumo dydį. Taigi, nustatant patriotiškiausią Lietuvos vidurinę mokyklą ar gimnaziją, buvo svarbus stipriausiose pagal parengiamų absolventų lygį Lietuvos mokyklose konkrečių metų absolventų laidos nusiteikimas likti studijuoti Lietuvoje, susiejant savo norimą įgyti profesiją su tam tikros srities specialistų valstybiniu poreikiu. Žinoma, kad abiturientų pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, jų baigiamų vidurinio lavinimo įstaigų ryšių su Lietuvos arba užsienio aukštosiomis mokyklomis, juos mokančių ir auklėjančių asmenų patriotiškumo, šeimos tradicijų, geografinio ir (ar) demografinio veiksnio, puoselėjamų vertybių ir panašiai. Manytina, kad pateikiamas patriotiškiausių Lietuvos mokyklų reitingas dėl objektyvių duomenų trūkumo (tyrimo metu negauti duomenys apie išvykusius studijuoti į užsienį iš elitiniame šešioliktuke esančių Kauno Jono Jablonskio, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijų ir Panevėžio 5 vidurinės mokyklos) negali pretenduoti į absoliučią tiesą arba tikslumą, tačiau jis be abejonės išryškins tam tikras tendencijas, o gal net ir priartins mus prie to tikslo, kurio siekiama šiuo reitingo sukūrimu.
Patriotiškiausios Lietuvos gimnazijos ir vidurinės mokyklos:
1. VšĮ VDU Kauno „Rasos“ gimnazija (už tai, kad iš 2009 m. baigusių 230 absolventų nė vienas (0) nepasirinko studijų užsienyje, o 103 (44,8 proc.) pirmuoju pasirinkimu įstojo į Lietuvos universitetus);
2. Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija (206/ 13 (6,31 proc.)/ 107 (51,94 proc.);
3. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (203/ 15 (7,38 proc.)/ 97 (47,78 proc.);
4. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija (198/ 15 (7,57 proc.)/ 87 (43,93 proc.);
5. Vilniaus Gabijos gimnazija (159/ 8 (5,03 proc.)/ 57 (35,84 proc.);
6. Mažeikių Gabijos gimnazija (131/ 7 (5,34 proc./ 48 (36,64 proc.);
7. Vilniaus Žirmūnų gimnazija (199/ 17 (8,54 proc.)/ 88 (44,22 proc.);
8. Kauno „Santaros“ gimnazija (213/ 19 (8,92 proc.)/ 84 (39,43 proc.);
9. Kauno jėzuitų gimnazija (81/ 10 (12,34 proc.)/ 49 (60,49 proc.);
10. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija (235/ 30 (12,76 proc.)/ 88 (37,44 proc.).

Tokiu pačiu būdu kilo noras išsiaiškinti, kurios Lietuvos mokyklos, teikiančios vidurinį išsilavinimą, yra mažiausiai patriotiškos. Dėl to, kad 199 iš 499 mokyklų nepateikė savo duomenų apie įstojusius į užsienio aukštąsias mokyklas absolventus, nepretenduojame į absoliučią tiesą, bet tam tikros geografinės-demografinės tendencijos yra akivaizdžios.
Lyginami pateikti duomenys įstojusių pagal pirmą pasirinkimą į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir įstojusių į užsienio aukštąsias mokyklas skaičiai.
Mažiausiai patriotiškos Lietuvos mokyklos, teikiančios vidurinį išsilavinimą:
1. Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla (100 proc. įstojo į užsienio universitetus);
2. Visagino Sedulinos vidurinė mokykla (88,88 proc.);
3. Lentvario H. Senkavičiaus vidurinė mokykla (71,42 proc.);
4. Visagino „Gerosios vilties“ vidurinė mokykla (71,05 proc.);
5. Vilniaus r. Kalvelių S. Moniuškos vidurinė mokykla (66,66 proc.);
6. Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija (60,25 proc.);
7. Vilniaus Naujamiesčio vidurinė mokykla (55,55 proc.);
8. VšĮ Kauno J.Urbšio katalikiška vidurinė mokykla (54,83 proc.);
9. Vilniaus Šalomo Aleichemo vidurinė mokykla (50 proc.);
10. Kauno Rokų vidurinė mokykla (50 proc.);
11. Vilniaus licėjus (42,15 proc.).
Liūdnoka, kad iš „elitinio ketverto“: Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija ir Vilniaus licėjus, tik viena mokykla – Kauno jėzuitų gimnazija pateko į patriotiškiausių Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų dešimtuką, o Vilniaus licėjus tik per plauką (11 vieta) nepateko į mažiausiai patriotiškų mokyklų dešimtuką.
Norėčiau tik priminti, kad Lietuvoje vis dar veikia Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 1 dalies 7 skyriaus 4 skirsnio 4 dalies nuostata: "patriotizmo ugdymas yra ir mokyklos privalomosios lavinimo programos sudėtinė dalis". Tačiau niekas neatsakingas už šios nuostatos įgyvendinimo veiksmingumą.

2010-07-15

Žalgiris ir Kaunas


Gerai žinomas Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, kur būsimasis Žalgirio didvyris Vytautas Didysis 1362 metais prisiekia atkeršyti kryžiuočiams už Kauno pilies sugriovimą (sudeginimą). Šią priesaiką Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas įvykdo 1410 metais Žalgirio mūšio lauke. Praėjus, sakyčiau, visai epochai - keturiasdešimt aštuoneriems metams - gausiems įvairiausių įvykių, duotoji priesaika nebuvo pamiršta. Tai liudija Gediminaičių dinastijos tęsėjų išskirtinę duoto žodžio laikymosi tradiciją, kai LDK Gediminas 1323 metais iškilmingai visam kriščioniškajam pasauliui pareiškė - „pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“.

Neveltui mes gerbiame ir Lietuvos laisvės kovotojus – partizanus likusius ištikimais savo duotai priesaikai. Neseniai Kaunas (2008 metais) šventė savivaldos, kurią 1408 metais suteikė miestui Vytautas Didysis, 600 metų sukaktį. Šiandieninis Kauno miesto vadovas Andrius Kupčinskas pirmasis iš dabartinės Lietuvos Respublikos laikotarpio Kauno savivaldybės vadovų ištarė kol kas neprivalomą, bet stiprią moralinę ir simbolinę reikšmę turinčią priesaiką: „prisiekiu savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, garbingai vykdyti savo pareigas, ginti visų asmenų teisėtus interesus ir būti visiems vienodai teisingas. Tepadeda man Dievas.“ Žinoma, ši priesaika yra skirtinga nuo Vytauto Didžiojo ištartosios 1362 metais, tačiau jas abi vienija priesaiką davusiųjų nusiteikimas garbingai įvykdyti jas. Vytautui Didžiajam, kaip minėjau, tai pavyko nors ir po 48 metų, linkėčiau ir Kauno merui A.Kupčinskui likti ištikimam duotąjai priesaikai bei vykdyti ją einant Kauno miesto vadovo pareigas.

Šiandien, minėdamas Žalgirio pergalės 600 metų sukaktį Kauno m. meras ir miestiečiai bei Kauno svečiai pagerbė Vytauto Didžiojo atminimą. A.Kupčinskas prie Vytauto paminklo įleido plieno kapsulę su žemėmis, kurios buvo parsivežtos šiais metais iš Žalgirio mūšio vietos, kur buvo pralieta ir lietuvių kraujo. Miesto vadovas taip pat kartu su Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktoriumi Valdu Kubiliumi atidengė informacinę lentą, skirtą turistams. Lentoje pateikiama informacija apie Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį lietuvių ir anglų kalbomis.

Švęsdami pergalės Žalgirio mūšyje 600 metų jubiliejinę sukaktį, būkime mūsų garbingų protėvių verti palikuonys – tęsėkime duotas priesaikas, laikykimės duoto žodžio, nepaisant kiek laiko tai užtruktų ir kiek pastangų, o gal net ir asmeninio pasiaukojimo tam prireiktų.

2010-07-02


Mielieji,

nuoširdžiai sveikiname svarbių ir didžių švenčių - liepos 6-tosios Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos, pergalių Durbės (liepos 13 d.) ir Žalgirio mūšiuose (liepos 15 d.) išvakarėse!

Prieš 757 metus tuometinis faktinis valstybės valdovas Mindaugas įteisino savo statusą ne tik Lietuvoje ar aplinkinėse valstybėse, bet ir visos krikščioniškosios Europos buvo pripažintas karaliumi. 1253 metais Mindaugo valdoma Lietuvos karalystė įstojo į krikščioniškųjų Europos valstybių gretas, savotišką Europos Sąjungą. Jo suvienytos Lietuvos jėgą prieš 750 metų pajuto kalavijuočiai Durbės mūšyje. Mindaugo žygdarbius tęsė nekarūnuotasis Lietuvos ir daugelio rusų žemių karalius Vytautas Didysis, kurio mūšio lauko taktiniai sprendimai ir narsa atvedė mūsų protėvius į šlovingą Žalgirio pergalę prieš 600 metų. Tai buvo suvienytos valstybės šlovingasis laikotarpis.

Įkvėpti Karaliaus Mindaugo ir kitų iškilių tautos valdovų įžvalgių darbų vieningai kurkime klestinčią Lietuvą.

Audrius, Gintarė ir Henrieta Skaisčiai

2010-06-28

Joninės Lietuvoje prieš 91, 69 metus ir dabar


Šių metų birželio 27-oji praėjo ramiai, gal todėl, kad tai paskutinė ilgojo (Joninių) savaitgalio diena, o gal dėl to, kad Lietuva gyvena pakankamai ramioje ES ir NATO aplinkoje.

Pravartu būtų prisiminti, kas Lietuvoje vyko prieš 91 ir 69 metus ir pajausti skirtumą, tarp tų neramių Lietuvai laikų ir šių dienų ramybės.

1919 metų vasarą įsibėgėjo nepriklausomybės kovos, kilo gyvybiškas poreikis valstybės ir kiekvieno jos gyventojo saugumo užtikrinimui, tada ir įsikūrė Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS).

1941 metų birželio 23 dieną Lietuvos Laikinosios Vyriausybės buvo paskelbtas “Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas”, išreiškęs nepalaužiamą tautos ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo sukilimas prieš sovietinius okupantus. Šauliai (tarp jų ir mano senelis Povilas Skaistis) buvo šio sukilimo varomoji jėga. Amžina garbė tuomet gynusiems Lietuvą nuo okupantų ir šalia 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš Carinę Rusiją savo krauju įrašiusiems dar vieno sukilimo - 1941 metų prieš Sovietų Sąjungą - datą. Malonu, kad šiemet būtent šią birželio 23 dieną mano žmona Gintarė Skaistė davė šaulio priesaiką ir tapo šios garbingos organizacijos nare.

Tačiau sugrįžkime prie LŠS ištakų. Svarbų vaidmenį LŠS įsikūrimui suvaidino Spaudos biuro prie Ministrų kabineto susirinkimai 1919 m. birželio 20-21 ir 22-23 dienomis. Juose dalyvavo M.Šalčius, A.Vienuolis-Žukauskas, F.Kirša, A.Klimas. Antrajame susirinkime nutarta sušaukti trečiąjį didesnį susirinkimą - 1919 m. birželio 27 d., turint tikslą įkurti ginkluotą visuomeninę organizaciją. Šią dieną įkurta draugija gavo šaulių vardą ir ji įterpiama į Lietuvos sporto sąjungą kaip „Šaulių skyrius“, paskirtas to „Šaulių skyriaus“ susirinkimo laikas – 1919 m. liepos 2 d. 5 val. vakaro ir vieta – Vytauto kalnas. Į numatytą susirinkimą atėjo 10 vyrų. Antrą susirinkimą nuspręsta daryti ten pat liepos 8 d., į šį susirinkimą atvyko jau apie 40 vyrų, tarp jų ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėju ir ideologu laikomas V. Pūtvis-Pūtvinskis. Taip susikūrė LŠS ir jos oficiali susikūrimo diena laikoma 1919 m. birželio 27 diena.

Krašto apsaugos ministerija 1919 m. rugsėjo mėn. 15 d. patvirtina Šaulių Sąjungos įstatus, priimtus visuotinio LŠS kauno skyriaus susirinkime 1919 m. rugsėjo mėn. 5 d., ir taip sukarina šią sportinę – pilietinę organizaciją. 1919 m. gruodį LŠS buvo jau 805 nariai - 16 skyrių (39 būriai).

Šiuo metu LŠS yra apie 10 000 narių.


Audrius SKAISTYS

LŠS Centro valdybos narys (1997-2001, 2006-iki dabar)

2010-05-04

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma
analitinis požiūris dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Lenkų tautines mažumas atstovaujančias organizacijas labiausiai jaudina trys sritys: švietimas, viešieji užrašai ir vardų ir pavardžių rašymas lenkų tautinės mažumos kalba. Šiame savo straipsnyje pateikdamas oficialią statistiką ir apklausų duomenis pabandysiu išsklaidyti mitą apie lenkų tautinės mažumos sudėtingą padėtį Lietuvoje.
Gyventojų surašymo duomenimis (2001 m.), Lietuvoje gyveno 234 989 lenkų, t.y. 6,74 proc. šalies gyventojų. Šiuo metu lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra gausiausia (rusai sudaro 6,31 proc., baltarusiai – 1,23 proc., ukrainiečiai – 0,65 proc.). Sostinėje, Vilniuje, gyvena apie 100 tūkst. lenkų (18,9 proc. miesto gyventojų), Vilniaus raj. - 54 322 (61,32 proc. gyventojų), Šalčininkų raj. – 31 223 (79,5 proc.), Trakų raj. – 12 403 (33,18 proc.), Švenčionių raj. – 9 089 (27,43 proc.) ir Širvintų raj.– 2019 (10 proc.). Apie 85 proc. Lietuvos lenkų laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba.
Dėl tautinių (etninių) mažumų padėties Europoje pastaruoju metų buvo atlikti net du patikimi tyrimai: Europos Komisijos užsakymu Eurobarometras 2009 m. gegužės-birželio mėn. atliko ES šalyse apklausą „Diskriminacija ES 2009 metais“ (taip pat ir etniniu pagrindu), kurios rezultatus paskelbė 2009 m. lapkritį, ir Pew Global Attitudes Project (JAV tyrimų centro) 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. paskelbtas nuomonių tyrimas „Europos pulsas 2009: du dešimtmečiai po Berlyno sienos griūties – Komunizmo pabaigos džiaugsmas dabar su didesniu atsargumu“. Eurobarometro specialiajame tyrime Nr. 317 teigiama, kad Lietuvoje jau dvejus metus iš eilės diskriminacijos etniniu pagrindu suvokimas mažiausias tarp visų 27 Europos Sąjungos valstybių: 2008 m. – 23 proc. ir 2009 m. – 26 proc., o pagal tai, kas asmeniškai matė diskriminacijos etniniu pagrindu atvejį per paskutinius 12 mėnesių, Lietuva ir Lenkija dalijasi paskutinę vietą ES su 4 procentais atsakiusiųjų teigiamai į šį klausimą. Pew Global Attitudes Project duomenimis per pastaruosius 18 metų Lietuvoje požiūris į lenkus pagerėjo net 9 procentais (nuo 30 proc. nepalankiai žiūrinčių 1991 metais iki 21 proc. – 2009 metais). Tuo tarpu Lenkijoje požiūris į lietuvius nepakito – 1991 m. ir 2009 m. nepalankiai žiūrėjo 18 proc. Dar labiau sumažinti Lietuvos piliečių skaičių nepalankiai žiūrinčių į lenkus yra sudėtinga dėl lenkų tautinei mažumai Lietuvoje priklausančių asmenų elgsenos ir pozicijos tam tikrais klausimais, ypatingai dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybų priimamų sprendimų atvirai diskriminuojančių tuose rajonuose tautinę mažumą sudarančius lietuvius.
Lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lemia politinių ir pilietinių teisių įgyvendinimas, o tai atspindi jų kiekis renkamose valdžios institucijose. 2009 metais rinkimuose į Europos parlamentą didžiausias skaičius kitos valstybės nei Lietuvos piliečių, rinkusių europarlamentarus iš Lietuvos, buvo Lenkijos Respublikos piliečiai (91). Iš 12 Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių 2 priklauso tautinėms mažumoms: Valdemaras Tomaševskis (lenkas) ir Viktoras Uspaskichas (rusas). Lietuvos Respublikos Seime lenkų tautinė mažuma yra atstovaujama 3 Seimo narių, savivaldybėse - 53 savivaldybių tarybų narių Vilniaus miesto ir šio krašto savivaldybėse. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lenkų tautinei mažumai priklausantys savivaldybių tarybų nariai vadovauja šioms savivaldybėms vienpartiniu principu, o Trakų raj. savivaldybėje yra valdančiojoje koalicijoje.
Lenkų tautinės mažumos atstovai turi galimybę žiūrėti visas iš Lenkijos transliuojamas televizijos programas bei girdėti radijo programas, tarp jų ir „TV Polonija“, ir valstybinį Lenkijos radiją. Vilniuje įsikūręs komercinis radijas lenkų kalba „Znad Wilii“ šiemet iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo gavo 40 tūkt. Lt paramą. Lenkų kalba Lietuvoje leidžiama apie 20 periodinės spaudos leidinių (daugiau kaip 15 laikraščių ir 3 žurnalai).
Tautinių mažumų (tarp jų lenkų) vardų ir pavardžių klausimas dar visai neseniai buvo sprendžiamas įstatymo leidėjo. Seimas nepritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui. Nuspręsta taikyti Latvijos esamą teisinį reguliavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių teismas, įvertinęs latvišką vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose reglamentuojantį įstatymą, pripažino, kad jis nepažeidžia žmogaus teisių į jo vardą ir pavardę. Šią problemą iš dalies yra išsprendęs pats Lenkijos Respublikos Seimas priėmęs Lenko kortos įstatymą, pagal kurį Lietuvos lenkai gali per Lenkijos Respublikos konsulines įstaigas išsiimti lenko kortą – dokumentą su jame lenkiškos abėcėlės raidėmis įrašytu vardu ir pavarde. Toks dokumentas oficialiai pripažįstamas Lenkijoje.
Kad lenkų tautinė mažuma nediskriminuojama švietimo srityje, vaizdžiai byloja faktai, kad Lietuvoje 1 mokykla vidutiniškai tenka 2000 lenkų ir 2623 lietuviams. Vienoje lenkiškoje mokykloje vidutiniškai mokosi 250 mokinių, o lietuviškose ir rusiškose – vidutiniškai 426 mokiniai. Lenkai – vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, kurios atstovai gali gimtąja kalba mokytis ir įgyti išsilavinimą nuo ikimokyklinių įstaigų (lopšeliai-darželiai) iki aukštosios mokyklos (Balstogės universiteto filialas ir kt.).
Lietuvių tauta, atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, uždraudė viešųjų užrašų vartojimą ne lietuvių kalba referendumu patvirtindama Lietuvos Respublikos Konstituciją (14 straipsnis teigia, kad „valstybinė kalba - lietuvių kalba“ ir per savo išrinktus atstovus priimdama Valstybinės kalbos įstatymą (17 straipsnio 1 dalis teigia „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“).
Tautinėms mažumoms nuolatinį dėmesį rodo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Paminėtina keletas jos pastarųjų veiksmų šiais klausimais. Nuo 2010 m. sausio 1 d. tautinių mažumų koordinavimo klausimą perėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija turi ,,dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybės tautinių santykių darnumo politiką, laiduojančią Lietuvos Respublikos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Rytų Lietuvos lietuvių teisėtų interesų ir poreikių tenkinimą, tautinio tapatumo saugojimą, taip pat sudarančią sąlygas jiems visapusiškai dalyvauti šalies visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ugdyti jų pilietiškumą, toleranciją, nepakantumą tautinės nesantaikos kurstymui“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu Kultūros ministerijai pavesta parengti teisės aktus, kurių pagrindu bus suformuota darbo grupė Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijai parengti. Vykdydama pavestas funkcijas, Kultūros ministerija rengia teisės aktų projektus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Konstitucinio teismo nutarimais ir sprendimais, kitais teisės aktais. Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos aptarimas ir svarstymas Kultūros ministerijoje vyks iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.Kad būtų tinkamai reglamentuotos tautinių mažumų teisės ir pareigos, tautinių mažumų kalbos vartojimas Lietuva pasirengusi dar kartą išgirsti visų suinteresuotų asmenų ir institucijų nuomones ir įvertinti savo ir kitų ES valstybių patirtį šiais klausimais. Tikimės, kad šis Lietuvos Respublikos rodomas dėmesys šalies tautinėms mažumoms duos laukiamų rezultatų – tautinės mažumos jausis visateisėmis Lietuvos valstybės puoselėtojomis.

2010-03-22

Lietuvos Sąjūdis gina Lietuvos žmonių interesus ir Europos Parlamente


Lietuvos sąjūdis 2009 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio nepagrįstų kaltinimų Lietuvai. Lietuvos sąjūdis, gindamas visų Lietuvos piliečių teises, išreiškė pasipiktinimą ir nesutikimą su Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio viešose kalbose pateikiama dezinformacija apie lenkų diskriminavimą Lietuvoje, o tuo pačiu ir Lietuvos juodinimą, pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento Europos konservatorių ir reformistų frakcijos, kuriai priklauso V.Tomaševskis, susitikimo su Europos Komisijos pirmininku Chosė Manueliu Durao Barosu metu „pasiskundė dėl lenkų padėties Lietuvoje, prieš Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko oficialų vizitą į Lietuvą kartu su kitais lenkų tautybės Europos Parlamento nariais kreipėsi į pirmininką, prašydamas apginti neva pažeidžiamas lenkų tautinės mažumos teises“.
VTEK peržiūrėjo žiniasklaidos priemonėse (viešojoje erdvėje) pasirodžiusią informaciją, pastebėjo, kad ir Lietuvos, ir kitų šalių (Lenkijos) žiniasklaidoje V. Tomaševskis dažnai pasisako apie Lietuvą kaip apie šalį, diskriminuojančią joje gyvenančių lenkų tautinę mažumą (pažeidžiančią jos teises).
Atlikusi tyrimą šių metų sausio 22 d. VTEK papildomai apklausė Lietuvos sąjūdžio atstovus, kurie pateikė papildomos Lietuvos gyventojų apklausų statistinės medžiagos, paneigiančią V.Tomaševskio mestus kaltinimus Lietuvai, jog čia etniniu pagrindu diskriminuojami jos gyventojai (konkrečiai – lenkų tautinės mažumos atstovai).
Sąjūdžio iniciatyva pradėtą tyrimą VTEK užbaigė priimdama tokį sprendimą: „Nekvestionuojant Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio teisės laisvai reikšti savo nuomonę ir ginti tautinių mažumų teises, konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos piliečio, valstybės politiko, Lietuvos parlamentinės politinės partijos pirmininko Valdemaro Tomaševskio viešas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis.“ VTEK apie šį savo sprendimą informavo ir Europos Parlamento (EP) Pirmininką Jerzy Buzeką, kuris perdavė šį klausimą svarstyti EP Teisės komitetui. Teisės komitetas 2010-03-22 uždarame posėdyje svarstė EP nario V. Tomaševskio parlamentinio imuniteto klausimą. Šis komitetas, apsikeitus nuomonėmis, nusprendė, kad yra pagrindas prašyti skelbti EP nario V. Tomaševskio imuniteto gynimą. Pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles, EP Pirmininkas per plenarinę sesiją turi paskelbti apie EP nario imuniteto gynimą ir tik tuomet oficialiai bus pradėtos imuniteto gynimo procedūros.
Iš principo tai būtų sveikintinas žingsnis, nes Lietuva per savo institucijas (VTEK ir kitas), o gal ir per Lietuvos sąjūdį galės EP pateikti objektyvią informaciją, kurios pagrindu ir buvo priimtas minėtas VTEK sprendimas.

2010-03-20

Priesaikos sulaužymo klausimu


Keletas probleminių klausimų iškyla svarstant Priesaikos sulaužymo atvejus, todėl labai svarbu išsiaiškinti Tautos referendume priimtos Lietuvos Konstitucijos nuostatas, taip pat ir kitas šią teisinę idėją, normą ir teisinius santykius išplečiančias arba siaurinančias teisines kategorijas.
Ne paslaptis, kad žodžių junginys „priesaikos sulaužymas“ yra konstitucinį statusą turintis teisės institutas. Jis įtvirtintas eilėje LR Konstitucijos straipnių ir reiškia nei daug nei mažai – savarankišką apkaltos pagrindą. Bene iškalbingiausias yra LR Konstitucijos 74 straipsnis, kuris skelbia „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Šis straipnis nurodo trijų savarankiškų apkaltos pagrindų egzistavimą: Konstitucijos šiurkštų pažeidimą; priesaikos sulaužymą ir nusikaltimo padarymą. Būtent toks Konstitucijoje įtvirtintas eiliškumas nurodo, kad priesaikos sulaužymas pagal savo svarbą eina po šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, bet prieš nusikaltimo padarymą. Tokiu būdu nurodoma, kad vertybių apsaugos požiūriu priesaikos sulaužymas yra mažiau reikšmingas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, bet reikšmingesnis už nusikaltimo padarymą. Ši vertybių apsaugos hierarchija atkreipia apkaltos instituto tyrėjų dėmesį į vertybių, kurias saugo kiekvienas apkaltos pagrindas, pobūdį. Nepretenduodami į detalaus visų apkaltos pagrindų saugomų vertybių sąrašo nustatymą, panagrinėkime vien priesaikoje įtvirtintas vertybes. Atsižvelgdami į tai, kad kiekviena priesaika individualizuojasi pagal prisiekiančiojo asmens užimtinų pareigų pobūdį arba jo procesinę padėti, tai orientuosimės ir nagrinėsime tik Seimo nario, kaip Konstitucijos sudedamosios dalies teisės akte - Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, priesaikoje įtvirtintas vertybes. Seimo nario priesaika: Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“, pagal savo pobūdį yra prisiekimas prisiimti Seimo narį saistančias pareigas, jas vykdyti ir tuo būdu saugoti ir ginti priesaikoje įvardintas ir iš jos išplaukiančias vertybes. Kreipimasis į Dievą yra lyg garantas, užtikrinatis priesaikos laikymosi nenukrypstamumą. Vertybių pobūdis – ištikimybė Lietuvai, pagarba Konstitucijai ir įstatymams bei jų vykdymas, Lietuvos nepriklausomybės stiprinimas (visomis išgalėmis), sąžininga tarnystė Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei – nurodo į tai, kad kiekvienos atskirai ar visų bendrai užtikrinimo turi būti siekiama aktyviais veiksmais. Pati priesaikos paskirtis yra šių vertybių užtikrinimas ir apsauga, o to pasiekti be prisiekusiojo aktyvių pastangų – neįmanoma. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar Seimo nario priesaika nebuvo sulaužyta yra svarbu nustatyti, ar buvo pakankamai aktyviai stengiamasi pasiekti tų priesaikos tikslų - priesaikoje įtvirtintų vertybių užtikrinimo ir apsaugos. Atsižvelgdami į tai galime išskirti dvi pagrindines priesaikos funkcijas: priesaikoje esančių vertybių užtikrinimas ir šių vertybių apsauga.
Savaime suprantama, kad priesaikoje (šiuo atveju Seimo nario) išvardintų vertybių universalumas ir konstitucinis statusas sukelia trijų savarankiškų apkaltos pagrindų atribojimo vienas nuo kito problemų, todė yra labi svarbus šių vertybių pažeidimo pobūdžio nustatymas. Šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atvejis pakankamai išsamiai aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, o nusikaltimo padarymo atveju didesnių problemų ligi šiol nėra iškilę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad „šiurkštus Konsitucijos pažeidimas yra ir priesaikos sulaužymas“ ir atvirkščiai „priesaikos sulaužymas yra ir šiurkštus Konsitucijos pažeidimas“, bet toks sulyginimas galimas tik išimtinais atvejais, kai yra šiais dviejais savarankiškais apkaltos pagrindais saugomų vertybių ideali sutaptis. Tačiau Konstitucijoje esantis išskyrimas į tris savarankiškus apkaltos pagrindus mus įpareigoja siekti nustatyti ne tik šių pagrindų galimus bendrus, bet ir jų išskirtinumą pabrėžiančius požymius. Esminis „priesaikos sulaužymo“ atvejo išskirtinumas turėtų būti siejamas su pobūdžiu, kuriuo yra pažeidžiamos priesaikoje įtvirtintos vertybės. Kaip ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atveju yra nustatinėtina semantinė žodžio „šiurkštus“ reikšmė - atžarus, status, nemandagus, neleistinas, labai didelis (apie nukrypimus). Priesaikos sulaužymo atveju yra svarbus žodžio „sulaužymas“ išaiškinimas. Šio žodžio vartojimas teisėje yra išskirtinai tik priesaikos atžvilgiu, o tai suponuoja tam tikros žodžio „sulaužyti“ perkeltinės prasmės „nesilaikyti“ (šiuo atveju priesaikos) pobūdį. Tai koks gi tas priesaikos nesilaikymo pobūdis? Priesaikos nesilaikymas arba pažeidimas pagal žodžio „sulaužymas“ sinonimiškumą turi būti triuškinantis. Triuškinantis jis yra priesaika užtikrinančių ir saugančių vertybių atžvilgiu. Kitaip tariant priesaika sulaužoma neleistinais priesaikos institutu saugomų vertybių eliminavimo veiksmais. Priesaikoje įtvirtintos vertybės griaunamos pažeidėjo tyčiniu veikimu, todėl šioje vietoje neturėtu būti nagrinėjamos priešingos teisei netyčinės priesaikos pažeidimo formos. Esant neatsargumui ir nerūpestingumui priesaika nebūtų sulaužoma, bet esant tyčiniam veiksmui, nukreiptam priešinga nei priesaikoje nustatyta linkme, beliktų konstatuoti priesaikos sulaužymą. Įvertinant Seimo nario priesaikoje įtvirtintų vertybių įvairialytį pobūdį – teisinį, moralinį-etinį, politinį ir net religinį – nustatinėtinas kiekvieno aspekto atskiras ir visų bendras pažeidimas.
Atsižvelgdamas į išvardintus savarankiško apkaltos pagrindo – priesaikos sulaužymo – vertybinę orientaciją darytina išvada, kad šis apkaltos pagrindas savyje apjungia teisinius, etinius, religinius elementus tokiu būdu pabrėždamas savo išskirtinumą, talpumą ir ypatingą universalumą lyginant su kitais dviem drįsčiau teigti grynai teisiniais apkaltos pagrindais.

2010-03-11

Jau dvidešimtmetį esame nepriklausomi!

Sveikinu visus, kam nesvetimas džiaugsmas šiandien, t.y. kovo vienuoliktąją.
Mūsų tauta yra verta laisvės, turbūt jokiai kitai tautai pasaulyje neteko tokių laivės išbandymų patirti, kokių patyrė Lietuva. Mes - jos vaikai, žinantys laisvės ir nepriklausomybės vertę, puikiai suvokiame kaip yra svarbu savo kovų už laisvę patirtį perteikti ne tik Lietuvos ateinančioms kartoms, bet ir visam likusiam pasauliui.
Nenuilstamai tai ir darykime, kad apsileidimais savo nesunaikintumėme dvidešimtmetį puoselėtos valstybingumo idėjos. Džiaukimės šiandien, o nuo rytdienos vėl kibkime į Tautą stiprinančius darbus, per kuriuos ir puolusiųjų dvasia atsikvošės.
Taigi - ora et labora - melskis ir dirbk!

Audrius Skaistys
2010-03-11

2010-02-13

Su Vasario 16-tąja – Lietuvos valstybės atkūrimo diena!

Mielieji, 1918 metais vasario 16-tą dvidešimt Lietuvos sūnų atkūrė Lietuvos valstybę, 1949 m. aštuoni Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadai tą pačią dieną krauju pasirašė vesti Lietuvą į Laisvę.
Šiandieną Jie visi yra gyvosios istorijos liudytojai įrodę Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės idėjos teisumą. Tik valstybinį lygį pasiekusi Tauta gali jaustis laisva, tik būdama laisva gali siekti demokratinių vertybių užtikrinimo.
Amžina garbė už Lietuvos valstybingumą ir gyvybingumą pastarąjį šimtmetį kovojusiems – 1918, 1949 ir 1990 metų Laisvės ir Nepriklausomybės aktų ir deklaracijų signatarams. Valstybės istorinė patirtis vienareikšmiškai byloja kas buvo tikrieji Lietuvos valstybės tėvai, sūnūs ir dukros.

Audrius, Gintarė ir Henrieta Skaisčiai

2010-01-30

Krikščionių partija: naujas politinis darinys?

Šių metų sausio 23 d. įvykęs Krikščionių partijos steigiamasis suvažiavimas ar susirinkimas, yra tik pirmas žingsnis kuriant naują politinę partiją. Šis žingsnis rodo, kad jame dalyvavę asmenys šiuo metu yra tik partijos steigimo stadijoje. Šis politine partija pretenduojantis pasivadinti darinys dar nėra įregistruotas valstybiniame juridinių asmenų registre, kurio duomenimis iš 89 juridinių asmenų savo pavadinime turinčių žodį „krikščionių“ tebėra registruota tik viena partija G.Vagnoriaus vadovaujama – Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga – KKSS (kodas 195713798, registruota Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Odminių g. 5).
Idomus tas faktas, kad pasivadinę nauja partija asmenys giriasi, kad savo tarpe turi daug ekonomistų ir teisininkų, bet pamiršta, kad pagal Politinių partijų įstatymą „politinės partijos laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre“ ir kad „tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu“. Taip savotiškai nustatytas griežtas „dvigubos pilietybės“ negalimumo principas, skirtingai nei LR Konstitucijos 12 straipsnyje nurodytas, nepaliekantis jokių įstatymu nustatytų išimčių. Tik politinės partijos nustatyta tvarka iš jos išėjęs narys, galėtų tapti kitos partijos steigėju ar nariu. Manyčiau, kad būtent taip ir nebuvo padaryta. Beje, tai liečia ne tik G.Vagnorių, kuris save tituluoja politinės partijos pirmininku (taip išeitų, kad jau antros), bet ir kitus KKSS partijos bei LR Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ narius. Dar idomiau, kad minėta Seimo frakcija pasišovė persivadinti į teisiškai dar neegzistuojančios partijos Seimo frakciją - „Krikščionių partijos frakciją“. Būtų labai keista jei Seimas tai ir patvirtintų pats pažeisdamas savo priimtą Politinių partijų įstatymą. Prisiminus kaip sudėtingai ir sunkiai registravosi Tautos prisikėlimo partija (TPP), tai naujai besisteigiančiai partijai šis procesas tikrai užtruks dėl mažiausiai trijų priežasčių: šioje partijoje gali būti nemažai kitoms partijoms priklausančių narių, Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų ir G.Vagnorius, kuris neišregistravus KKSS yra ir šios politinės partijos pirmininkas.
Atmestinas ir KKSS bei LR Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ susijungimo ar kitas juridinio asmens reorganizavimo būdas, nes pagal Civilinį kodeksą susijungti (būti prijungti) gali tik savarankiški juridiniai asmenys, o Seimo frakcija būtent tokio statuso neturi.
Dar neregistruota Krikščionių partija nėra dalyvavusi rinkimuose ir juolab jos atstovų nėra išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą, o tai reiškia, kad ši besikurianti partija nėra įgijusi rinkėjų mandato. O visuomenės informavimo priemonės skalambija apie dar tik steigiamos Krikščionių partijos ketinimus ypatingos skubos tvarka dalyvauti formuojant naują valdančiąją koaliciją (Seime ir Vyriausybėje) ir tos koalicijos darbe. Priminsime, kad šios kadencijos LR Seimo frakcijai „Viena Lietuva“ priklausantys Seimo nariai į Seimą 2008 m. buvo išrinkti kaip TPP priklausantys asmenys, kurie prisiekė Lietuvai ir taip gavo mandatą atstovauti Tautą, t.y. tik tada įgijo visas Tautos atstovo teises. Todėl Seimo narių perėjimas į steigiamą (iki šiol neregistruotą ir į Seimą neišrinktą) Krikščionių partiją arba dalyvavimas jos steigime, nesudaro jokio teisinio ir moralinio pagrindo Krikščionių partijos laikyti parlamentine arba Seime atstovaujama partija. Todėl į Lietuvos Respublikos Seimą neišrinkta Krikščionių partija neturi teisės kaip juridinis asmuo dalyvauti Seimo ir Vyriausybės darbe ir juolab formuoti valdančiąją koaliciją Lietuvoje, o Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ nariai kaip steigiamos Krikščionių partijos atstovai negali užimti Seimo vicepirmininko, komitetų pirmininkų ir ministrų postų Vyriausybėje;
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ nariai pereidami į steigiamą Krikščionių partija ar ją steigdami bando nusišalinti nuo savo kaip parlamente atstovaujamos TPP nario ir koalicijos įsipareigojimų, atsispindėjusių koalicinėje programoje, ir net siūlo peržiūrėti koalicinę sutartį, t. y. kelia naujas sąlygas savo dalyvavimui valstybės valdyme taip sudarydami pavojingą precedentą dar ne kartą keisti savo nuostatas ir įsipareigojimus.
Siekiant išvengti tokių bandymų ateityje Lietuvoje būtina nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo LR Seimo rinkimuose išrinktiems Seimo nariams, atsisakiusiems atstovaujamos partijos, o vėliau ir koalicinės programos ar sutarties ir taip pasitraukusiems nuo savo įsipareigojimų rinkėjams, būtų pripažįstamas savanoriškas Tautos suteikto mandato atsisakymas, o jei būtų nustatytas dar ir rinkėjų apgaudinėjimas, tai Lietuvos Seimo statute turi būti numatytos sankcijos – pagrindas Seime inicijuoti apkaltą ir net Seimo nario mandato panaikinimas.Moderni LR Seimų istorija gali pateikti ne vieną pavyzdį kai Seime dėl panašių aplinkybių keitėsi koalicijos ir net valdžia Lietuvoje, ar leisime istorijai nuolat kartotis priklausys tik nuo mūsų.

2010-01-13

Sausio 13-oji - lūžis prie Baltijos


Štai ir vėl jau 19 metai šiomis dienomis (sausio 12-13) atliekame šį ritualą - apeiname ratą, kitą apie Seimo (Aukščiausiosios Taryvos) rūmus, degame laužus, susitinkame bendražygius, bendrapiliečius ir net užsieniečius.
Vis ta pati vieta ir tas pat laikas, bet mes jau pasikeitę... Juk prieš 19 metų mums buvo tik 16 - 17, kaip čia neprisiminsi poeto J. Marcinkevičius sukurtame eilėraštyje "šešiolikmečių" įvaizdžio, atsispindėjusio ir mūsų kartos likime, spalvų. Mes, sausio 13-tąją gynę Lietuvos Parlamentą, dar didesnis skaičius bendraamžių dalyvavusių šio ir kitų svarbių valstybinių objektų (LRT komiteto, TV bokšto ir t.t.) gynime tuomet buvo tais 16-mečiais, sprendusiais sunkų gyvenimo padiktuotą uždavinį, o kartu ir hamletišką klausimą "būti ar nebūti?"
Mes tada sau ir visam pasauliui atsakėme "BŪTI!"
Suvokdami, kad šis atsakymas susaistytas kario-savanorio priesaika tapo jau ne vien mūsų laisvos valios išraiška, bet ir įsipareigojimu iki paskutinio atodūsio ginti tai, ką laikėme svarbiausiu - Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Ši nuostata lydėjo septyniolikmečius Darių Gerbutavičių ir Igną Šimulionį, paaukojusius brangiausia, ką turėjo - savo gyvybes. Ir vėl mintyse iškyla Kaune sumūrytas akmeninis aukuras su Amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę – ir jo lotyniškas užrašas „Red de quod debes" (atiduok, ką privalai).
Žemai lenkiu galva prieš tuos bendraamžius ir visus kitus, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes kasmet minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas.
Į tai buvo einama ilgai, tas pareikalavo VISŲ LAISVĖS GYNĖJŲ AUKŲ, nes "sausio 13-toji" anot prof. A.Tylos prasidėjo prieš kelis šimtmečius, tebesitęsia ir dabar, tęsis ir ateityje, kol liks nors vienas lietuvis pasiryžęs atiduoti Tėvynei, ką privalo.
Prisimindamas tų 19 metų senumo įvykius, negaliu neprisiminti tų Lietuvos Parlamente arčiausiai buvusių laisvės gynėjų 17-mečių: Gediminas Skaistys (brolis), Dainius Žalimas, Tomas Giniūnas, ... ir, be abejo, tuometinių vienmečių - 16-mečių: Mindaugas Aleksandras Balčiauskas, Laurynas (pavardė nežinoma) mokėsi S.Nėries vid. mokykloje ir šių eilučių autorius - Audrius Skaistys. Kartu atsiprašau tų vienmečių, kurie ten buvo, bet man nėra žinomi.
Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.