2013-09-01

Antrojo pasaulinio karo pradžia ir pabaiga Lietuvoje

Antrasis pasaulinis karas Lietuvoje prasidėjo 1939 rugpjūtį, o baigėsi prieš 20 metų – 1993 metų rugpjūčio 31, kai paskutiniai okupacinės armijos kariai paliko Lietuvos teritoriją. Šį teiginį galima pagrįsti dviejų antrojo pasaulinio karo sukėlėjų – hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų sąjungos veiksmais. 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, kurių reikšmė dabarties istorijai yra žinoma.1939 m. rugsėjo 1 dieną hitlerinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją, todėl susitarta laikyti tai II-ojo pasaulinio karo pradžia, nors mano įsitikinimu, tai tik padarinys anksčiau minėto pakto. 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašyta Sovietų sąjungos ir Vokietijos sienos ir draugystės sutartis. Pagal šią sutartį (kadangi dabar likvidavus Lenkiją abi valstybės turėjo bendrą sieną) dar kartą pasidalinta įtakos sferomis, Lietuva buvo atiduota Sovietų sąjungos įtakai, manais į dalį Lenkijos teritorijos. Savitarpio pagalbos sutartis, pagal kurią į Baltijos valstybes įvedama Sovietų sąjungos kariuomenė su Latvija pasirašyta 1939 rugsėjo 28 d., o su Estija spalio 5 d., o spalio 3 d. Sovietų Sąjunga pareikalavo, kad ir Lietuva pasirašytų analogišką sutartį. Manais į sutartį Sovietų Sąjunga pasiūlė grąžinti Lietuvai Vilnių (kuris 1920–1939 m. buvo okupuotas Lenkijos ir kurį Raudonoji Armija užėmė jau rugsėjo 19 d.). 1939 rugsėjo 19 diena laikytina dalies Lietuvos reokupacija, kai Vilnius ir jos kraštas iš Lenkijos pateko į kito okupanto – Sovietų sąjungos rankas. Savitarpio pagalbos sutartį ir Vilniaus bei Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai aktą 1939 m. spalio 10 d. pasirašė Juozas Urbšys ir Viačeslavas Molotovas. Pagal šį susitarimą Lietuvoje atsirado keletas Sovietų Sąjungos kariuomenės garnizonų: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje, iš viso 18 786 Raudonosios armijos kariai. Naujojoje Vilnioje šie kariai jau rezidavo nuo rugsėjo 19 dienos. Vėlų 1940 m. birželio 14 d. vakarą V. Molotovas J. Urbšiui Maskvoje įteikė ultimatumą, kuriame Lietuva apkaltinta savitarpio pagalbos sutarties laužymu. 1940 m. birželio 15 d. Lietuva okupuojama. 1941 m. birželio birželio 22 d. hitlerinė Vokietija užpuolė Sovietų sąjungą, Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš Sovietinę valdžią. Birželio sukilimas prasidėjo pirmąją karo dieną ir vyko savaitę – birželio 22-28 dienomis. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, kurios nepripažino naujieji Lietuvos okupantai – vokiečiai. Hitlerinės Vokietijos okupuota Lietuva valdoma iki 1944 metų pabaigos, kai sovietinė kariuomenė su karo frontu stumdama vokiečius į rytprūsius ir Lenkiją iš naujo okupuoja Lietuvą. Šį kartą sovietinė kariuomenė išsilaikė Lietuvoje iki 1993 metų rugpjūčio 31 dienos, kas ir laikytina visos Lietuvos teritorijos išlaisvinimo iš okupacijų, o tuo pačiu ir II-ojo Pasaulinio karo ir jo padarinių pabaiga.

2013-01-13

Sausis Lietuvoje prieš 90 metų ir prieš 22 metus

Jau visai čia pat minėsime Klaipėdos krašto atgavimo 90 metį, bet šiuo metu mes minime kitą pergalingą dieną – Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-tąją. Šios dvi sausio mėnesio šventės yra susijusios savo simboline prasme, nes tai Lietuvos modernios valstybės kūrimo ir atkurtos apgynimo dienos. Jei prieš 90 metų mūsų protėviai surengė puolamąjį žygį, kurio sėkmingos baigties dėka turime ne tik Klaipėdą, bet ir dalį to kra
što apie kurį dar Vytautas Didysis XV a. (po Žalgirio mūšio) yra pasakęs: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“. Pelnytai didžiuojamės savo protėvių palikimu – ta Lietuva, kurią jau mūsų kartos atstovai turėjo progą apginti 1991 sausio 13-tąją. Ir mes tai padarėme, tik šį kartą skirtingai nei prieš 90 metų – nepuolėme, bet gynėme, ją visą, su visais valstybingumo atributais. Tuomet sostinėje Vilniuje gynėme visą Lietuvą. Ją gynė žmonės iš visos Lietuvos, dalis ir iš prieš 90 metų atsikovoto Klaipėdos krašto. Tą galiu drąsiai teigti, nes buvau tarp „Lietuvos širdies“ vardu pavadintos teritorijos gynėjų. Tą teritoriją klaidinga vadinti Parlamentu arba Aukščiausiąja Taryba – Atkuriamuoju Seimu, nors ir esu apdovanotas Lietuvos šaulių sąjungos medaliu „Parlamento gynėjams“, tačiau suvokiu, kad visi žmonės gynę Lietuvą tiek už barikadų su užrašais „Lietuvos širdis“, „Gorbi, spjovėm mes ant tavo tankų“ ir kt., tiek kitose svarbiose vietose buvo ir yra tikrieji laisvės gynėjai. 1991 metų sausį ginamų objektų Lietuvoje buvo daug: televizijos bokštas, Lietuvos radijo ir televizijos pastatas, valstybės institucijų ir savivaldybių pastatai, Radijo centras Sitkūnuose, prie Telekomo pastatų, pagaliau – Gedimino pilies bokštas, kuriame buvo saugomas dar vienas valstybingumo simbolis – Valstybės vėliava ir t.t. ir pan. Būtų tikrai teisinga atiduoti garbės skolą tiems, kurie apgynė svarbiausios ir paskutinės barikados gynėjus, tiems, kuriuos pelnytai galime pavadinti „Lietuvos širdies“ gynėjais, kur jie tuo metu begynė ją. Šį kartą noriu pasididžiuoti – pelnytai – savo kartos atstovais, nes būtent mūsų kartai teko šis iššūkis, kurį garbingai atlaikėme. Taip, mes apgynėme Lietuvos laisvę, tai buvo mūsų kartos pasididžiavimo vertas žygdarbis. Tikiu, kad ir ateities kartos nedvejodamos stos laisvės gynybon taip varydamos neviltin visus, kas pasikėsins į mūsų tėvynės laisvę. Amžina šlovė laisvės gynėjams!