2016-12-19

Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo karinės žvalgybos srityje istorija



Ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevgenui Konovalecui (Evgen Konovalec) skirta paminklinė lenta. Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios buvo labai paviršutiniškos. Š.m. gruodžio16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą: Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieną iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai moksliškai pavadintą knygą “Istorinės  subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau persiųsti man šį tekstą. Ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto dėžutėje radau minėtą tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino šiuo pavadinimu).
Toliau cituojama 2011 metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.
“Sklandus bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau – Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą) Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m. balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių (tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti, kad Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau buvo juos parduoti).

Kitais metais ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto internacionalizavimo pavojų. Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras, kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio 17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos sritį.
Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje“.
                      Kaip matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925 metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V.Savukyno vedamos žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis Lietuvai UVO pateikė apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir kokia buvo mūsų pateikta informacija šiai organizacijai.
                      Manau, kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J. Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.



Dr. Audrius Skaistys
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys ir
Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos valdybos narys