2017-01-14

Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimo kai kurie aspektai

        Ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevhenui Konovalecui (Yevhen Konovalec (1891.06.14 - 1938.05.23)) skirta paminklinė lenta. 

Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios apie šį prieš 125 metus gimusį ukrainietį buvo labai paviršutiniškos.
2016 m. gruodžio 16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą: Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieno iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai moksliškai pavadintą knygą “Istorinės subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau persiųsti man šį tekstą, ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto dėžutėje radau tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino šiuo pavadinimu).
Toliau cituojama 2011 metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.
“Sklandus bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau – Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą) Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m. balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių (tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti, kad tarpukaryje Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau buvo juos parduoti. Beje, atkūrus Lietuvos valstybingumą 1990 metais tuometinis krašto apsaugos departamento direktorius A.Butkevičius irgi įgijo 2 povandeninius laivus Klaipėdos uosto ir Lietuvos teritorinių vandenų apsaugai).
Kitais metais ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto internacionalizavimo pavojų (N.B. kaip dabar yra žinoma šios dvi įtakingos Europos valstybės Lietuvą jau buvo atidavusios Lenkijos globon, todėl tokios žvalgybinės informacijos perdavimas negalėjo turėti jokios potencialios diplomatinės ar kokios kitos įtakos Lietuvos-Lenkijos galimo karinio konflikto atveju). Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras, kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio 17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos sritį.
Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje“.
            Kaip matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925 metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V. Savukyno vedamos žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis UVO Lietuvos žvalgybai pateikė apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir apie mūsų pateiktą informaciją šiai organizacijai, kas galbūt buvo naudingo jos veikloje Ukrainos teritorijoje.
            Manau, kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J. Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.
            Dar viena labai svarbi sritis, kuris yra nagrinėtina šiame kontekste, tai klausimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą už nuopelnus valstybės saugumo didinimo srityje. Nenagrinėdamas plačiau, kaip tarpukaryje buvo suteikiama Lietuvos pilietybė, noriu atkreipti dėmesį jau į šiais laikais vykstantį ir pastaruoju metu suintensyvėjusį laisvės gynėjų bendradarbiavimą.
            Jau ne kartą teko susitikti į Lietuvą įvairiomis progomis, bet dažniausiai tai sausio 13 -tosios - Laisvės gynėjų dienos - minėjimo proga atvykstant vieną kitą Lietuvos laisvės gynėją iš Ukrainos. Taip, parašiau teisingai, tai yra tie ukrainiečiai, kurie 1991 metais sausio – rugpjūčio mėnesiais gynė Lietuvos laisvę. Juos galima vadinti tikrais mūsų visų laisvės gynėjais ir dabar Ukrainoje vykstančiame kare su Maskvos režimu. Svarbu suprasti, kad šiuo metu jie gina laisvę visos demokratinių valstybių bendruomenės. Šiemet (2017 metų) minėjimuose ir prie laužų bei LRT studijoje matėme Evgen Dykyi, kuris šiemet atvyko kartu su kitu 1991 m. sausio mėn. Lietuvos parlamento gynėju (žr. nuotrauką).
       Tokių gynėjų buvo ir daugiau, dalis jų budėjo su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, todėl yra išlikęs ukrainiečių, saugojusių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos II rūmus 1991 m. sausio-vasario mėn., sąrašas:
1.      Gibraltovski Timofej, Valentino, gim. 1959 m.,
2.      Tyša Jurij, Kazimiero, gim. 1966 m.,
3.      Sovjak Jaroslav, Bogdano, gim. 1964 m.,
4.      Oniščiak Rostislav, gim. 1968 m.,
5.      Micheenko Rostislav,
6.      Priadko Vadim,
7.      Snežko Aleksandr,
8.      Sarvas Michail.   
Šį sąrašą išsaugojo tuometinis vienas iš Lietuvos parlamento gynybos vadovų – Stasys Ignatavičius. Galite užsiduoti klausimą, o kaip jie galėtų būti susiję su Lietuvos Respublikos pilietybe? Atsakymas nėra pakankamai aiškus. Pirmiausia, reikėtų panagrinėti principinę galimybę tokiems asmenims gauti Lietuvos pilietybę, kaip ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei turintiems asmenims. Jei trūksta argumentų, dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, tai reiktų priminti, kad būtent šie užsieniečiai rizikuodami savo gyvybėmis buvo pasiryžę kartu su lietuviais žūti, kad būtų apginta Lietuvos laisvė lemtingaisiais 1991 metų mėnesiais. Pagal LR Pilietybės įstatymo 20 straipsnį „ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“. Be to, jei toks asmuo prašytų, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė, tai jis dar turėtų įrodyti ir savo integravimąsį į Lietuvos visuomenę. Pagal tą patį įstatymą  laikoma, kad „asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“. Tokie štai yra pakankamai realūs reikalavimai asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybingumui ir išreiškusiems norą įgyti antrą – Lietuvos Respublikos pilietybę – pabandyti tapti mūsų pilietinės bendruomenės dalimi. Žinoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka turintis nemenką LR Konstitucinio Teismo jurisprudenciją negalėtų vien remtis gan lakonišku apibūdinimu, kas yra laikoma tais ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei. Konkrečiu atveju yra labai svarbu žinoti, kad Lietuvos parlamento gynėjai ukrainiečiai yra davę Lietuvos kario (savanorio) priesaiką, kuri skamba taip:
Aš, (vardas, pavardė), jums liudijant prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.
Prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus.
Prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti ir
visada dirbti Lietuvos, Tėvynės labui. Tepadeda man Dievas.
Kario – savanorio priesaikoje 1991 metais yra aiškus pripažinimas, kad duodantis ją asmuo laiko Lietuvą savo Tėvyne. Galime šį istorinį priesaikos tekstą palyginti su ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika, kuri duodama įgyjant Lietuvos pilietybę šiais laikais, kai yra 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija:
Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Tepadeda man Dievas.
Akivaizdu, kad pripažinimas Lietuvos savo Tėvyne, kad ir antrąja yra žymiai reikšmingesnis nei pasižadėjimas „gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus“. Esu tikras, kad asmuo, kuris neketina būti ištikimas valstybei, gerbti tos valstybės valstybinės kalbos, kultūros ir papročių ir kitų priesaikoje paminėtų būtinų elementų, tikrai nekels savo gyvybei pavojaus dėl tokios valstybės, jos žmonių, jos teritorinio vientisumo, pagaliau – jos laisvės. O būtent tie ukrainiečiai, kurie gynė Lietuvos parlamentą 1991 metais, savo 26 metų senumo nuopelnais Lietuvos valstybei jau yra įrodę sau ir kitiems, kad priesaikos, duotos tada, jie nesulaužė. Tikėtina tokiems asmenims pareiškus norą gauti savo antrosios Tėvynės – Lietuvos Respublikos – pilietybę reikėtų labai rimtai svarstyti, nes tai būtų ir Lietuvos valstybės interesas parodyti, kad ji laiko Lietuvos laisvės gynimą – ypatingu nuopelnu Lietuvai.
     Žinau, kad tikrai ne vienas 1991 metų laisvės gynėjas tikrai pasirašytų rekomendaciją tokiam ukrainiečiui siekiančiam Lietuvos Respublikos pilietybės,
kurioje nurodytume savo nuomonę apie tokio asmens veiklą, kuria jis ypač reikšmingai prisidėjo ir vis dar prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.

Dr. Audrius Skaistys
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys

2017-01-12

Kai aš gyniau Tautos atstovybę – paskutinę laisvės barikadą

Laisvės gynėjų prisiminimai pasirodantys viešojoje erdvėje minint Laisvės gynėjų dienos - Sausio 13-tosios 25-metį sužadino atmintį...
O šiemet jau ir 26 metinėms įsibėgėjant noriu priminti ir sau ir kitiems tuos įspūdžius, kuriuos paminėjau šiandien duodamas savo interviu LRS televizijai laidai "Seimas tiesiogiai".
Tos 1991 m. sausio nakties prisiminimai giliai įstrigo mūsų, jauniausių iš man žinomų parlamento gynėjų šaulių, „trijų muškietininkų“ brolio Gedimino Skaisčio, klasioko Mindaugo Balčiausko ir mano atmintyje. Žinoma, kalbu tik apie savo asmeninius išgyvenimus, tačiau, be tuomečių bendražygių (ne vien čia išvardintų) tam tikrų inspiracijų, jie būtų neįmanomi.
Tuo metu man ir Mindaugui buvo po šešiolika, o broliui – beveik 18 metų. Užėmus spaudos rūmus (tuo metu buvau pamokose Vilniaus 43-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ pagrindinė), nedelsiant atsidūriau Aukščiausioje Taryboje, iš kurios prieigų grįždavome kiekvieną vakarą. Tą dieną su kitais šauliais, kaip ir sausio 8 dieną, buvome pakviesti į vidų, kad sustiprintume gynybines pozicijas. Po kiek laiko buvome išrikiuoti, buvo pasakyta aiškiai, kad įtampa didėja, kad jau yra žuvusių ir sužeistų, kad tikėtinas Aukščiausiosios Tarybos puolimas, buvo skirtas laikas apsispręsti... Mes pasinaudojome mus suteikta galimybe per 15 minučių (tiek ir neprireikė) apsispręsti: likti Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje, prisiekti ir nuo to momento būti priklausomiems nuo vadų įsakymų, ar išeiti ir, branginant savo gyvybę, likti laisvės gynimo paraštėse. Apsisprendėme labai natūraliai, nes kovotojo už laisvę genas atėjęs iš protėvių, prosenelių, senelių ir tėvų, neleido mums pasielgti kitaip, todėl ir pasilikome viduje. Taip ir prisiekėme 1991 m. sausio 11-tąją: „...negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę...“ ir tapome pilnateisiais Lietuvos kariais, kuriems, kaip sakė tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius A. Butkevičius, turi būti taikoma Ženevos konvencija. Visiškai nesuvokdami, kas toje mistinėje Ženevos konvencijoje rašoma, juolab manyčiau, kad ir pats A.Butkevičius nebuvo įsitikinęs savo žodžių tikrumu, visgi jautėmės „pamaloninti“ tokio reikšmingo dokumento dėka tapę tarptautinės teisės subjektais. Nuo priesaikos davimo momento tapome kariais, kurių teises, gyviems pakliuvus į priešų rankas, turėtų saugoti paminėtas dokumentas.
Neslėpsiu, mes tikėjome, kad nors vienas iš mūsų trijulės išgyvens galimą Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo šturmą, bet nė vienas nesitikėjome, kad Parlamento viduje buvusieji galės prasiveržti pro apsupimą ir išvengti paėmimo į nelaisvę . Todėl tuo metu gana gyvai spėliojome, kokias mūsų teises ta Ženevos konvencija gins.
Kol tai aptarinėjome, mus supo ne priešų kareiviai, bet Parlamento gynėjai, buvę Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) išorėje. Jautėme jų ir savo artimųjų palaikymą. Beje, mūsų vadovybė – Vytautas Geštautas, Sigitas Vaitulionis ir kiti skambino tėvams ir atsiklausė jų leidimo mums, paaugliams, būti čia, Lietuvos širdyje. Tėvų atsakymas buvo: „Tebūnie taip, kaip jie patys apsisprendė...“.
Mūsų apsisprendimas, sutvirtintas priesaika, buvo aiškus ir nenuginčijamas: kovoti iki paskutinio atodūsio. Tą suprasdami, mūsų vadai neilgai atkalbinėjo mus išeiti iš AT pastato ir taip bandyti išlikti gyviems. Po dvidešimpenkerių metų sakau visiems (tėvams ir vadams) ačiū, kad patikėjo mumis ir mūsų ryžtu, kad dabar oriai galime žiūrėti vienas kitam į akis, ir sakyti: nepabūgome, neišdavėme, nesulaužėme priesaikos... Galbūt būtent taip jie išgelbėjo mūsų gyvybes, nes tikrai būtume atsidūrę kitoje laisvės barikadoje - prie Televizijos bokšto, kur savo paskutinę pareigą Tėvynei atliko broliai šauliai – „Geležinio vilko“ motokuopos nariai: Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius. Ten, lemtingą naktį iš sausio 12-tosios į 13-tąją buvo ir mano tėvai, kurie, palikę 6 metę sesutę pas kaimynystėje (Karoliniškėse) gyvenusią (šviesios atminties) močiutę, taip pat išėjo ginti Lietuvos laisvės. Jau gerokai vėliau sužinojau, kad prie TV bokšto budėjo ir mano uošviai.
Mes gi likome taip vadinamojoje „paskutinėje valstybingumo barikadoje“ – Tautos atstovybėje. Tuo metu mus gynė kitose barikadose stovėję žmonės: prie TV bokšto, prie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, prie telekomų, Sitkūnuose ir prie kitų svarbių valstybingumui objektų. Net kai kurios tą naktį fiziškai pralaužtos, bet dvasiškai nepalūžusios žmonių sielų stiprybės barikados telkėsi prie tą naktį svarbiausios Lietuvoje – paskutinės barikados...
Sausio 12-tą gavome savo Parlamento gynybos užduotį ir atsakomybės sritį - užtikrinti Seimo II-jų rūmų vieno iš antro aukšto lango gynybą, (tuometinis 1-masis aukštas jau buvo užbarikaduotas iš išorės apstatytas statybiniais blokais), buvo tikimasi šturmo per stogą, 2 aukštą ir panašias vietas. Taip mes atsidūrėme tuometinės AT deputatės Nijolės Ambrazaitytės kabinete, kur pasiėmę savo „ginklus“ – armatūros strypus – rezgėme savo gynybos planą. Buvome pasiryžę žūtbūtinei kovai. Į AT deputatės kabinetą skambino Pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universiteto) studentai teiraudamiesi, kaip prisidėti prie AT gynimo. Skambino ir kiti žmonės ypač po to kai, tą naktį įvykęs sovietinės agresijos aktas - Televizijos ir radijo komiteto bei Televizijos bokšto šturmas - pareikalavęs taikių žmonių aukų, „atkirto“ Parlamentą nuo masinių informavimo priemonių, o tuo pasinaudoję „sovietiniai politrukai“ jau skelbė: „Parlamentas ir Landsbergio klika žlugo...“. Žmonės tuo netikėjo, skambino ir klausė, ar mes dar gyvi ir ar Parlamentas neužimtas. Mes jiems atsakydavome: „mes dar gyvi“, „Parlamentas dar nešturmuojamas“, „laikomės“. Mums linkėjo laikytis, nepasiduoti, perduoti žinią AT vadovybei, kad visa Lietuva su jais, ir, kas turbūt tuo metu pasirodė svarbiausia, – Dievo pagalbos.
Tikrai nesuklysiu, kad sausio 11-tąją savo priesaiką baigdami žodžiais „Tepadeda man Dievas!”, kiekvienas iš mūsų tikėjosi šios Dievo pagalbos, ir stebuklas įvyko.
Tai akivaizdžiai įrodo vienas su tuo susijęs lemtingosios nakties epizodas neišdildomai įstrigęs mano atmintin, tai kunigo Roberto Grigo laikytos šventos mišios, nuodėmių atleidimas ir „vizitavimas...“. Jis eidavo pro Parlamento gynėjus ir vien savo pasirodymu pakeldavo dvasią, suteikdavo nusiraminimą... Neslėpsiu, jo, man, būnant tik šešiolikmečiu, labai reikėjo. Už tai aš esu dėkingas iki šiol.
Ypatingai tada, kai Vilniaus šaulių vadovybė po vieno iš tą naktį paskelbtų kovinės padėties pavojų sugalvojo (kaip supratau nesuderinusi su AT gynybos štabu) padaryti mane ryšininku tarp štabo ir LŠS narių gynybinių pozicijų AT II rūmuose. Atsimenu, koks buvo nustebimas tuomet AT Gynybos štabe posėdžiavusių asmenų: A.Butkevičiaus, J.Gečo, G.Jankaus, A.Skučo ir kitų, kurių taip gerai iš matymo nepažinojau, kai atvykęs staigiu judesiu atidariau „štabo“ duris su armatūros strypu rankoje ir raportavau apie savo naująją užduotį. Kai kurie vyrai buvę viduje iš nuostabos net išsižiojo. Man mandagiai buvo pasiūlytą prisėsti ant prie „štabo“ buvusių minkštasuolių, kur turėjau „laukti nurodymų“. Ten nors ir saugiau, bet nesijaučiau geriau, vien dėl to, kad naująją užduotį teko įgyvendinti visiškai vienumoje, neturint net su kuo pasikalbėti, tada belieka tik malda.. ir rašinėjimas ant armatūros strypo rankenos „1991 m. sausio 12/13 d.“, „Vilnius AT“.... Ir tada paskelbiamas dar vienas pavojus... šalia manęs už minkštasuolių (kaip priedangos) įsitaiso keletas šautuvais ginkluotų karių, jie turbūt atliko „štabo“ paskutinės gynybinės linijos užduotį, ir vėl pavojus atšauktas, nes tankai pravažiavo pro tunelį ir neužsukę „į svečius“ nuriedėjo į Šiaurės miestelį. Prie „štabo“ formuojamas naujas gynybinis būrys iš studentų, kurie turėjo užimti gynybines pozicijas už AT ribų. Prie manęs – patogiai įsitaisiusio minkštasuolyje – priėjęs studentas paklausė, ar negalėčiau jam atiduoti savo armatūros strypo, nes jo užduotis daug pavojingesnė – išėjus į išorę, kur buvo susirinkę daugybė žmonių, tapti jų priešakinių pozicijų saugotoju, o ginklo jokio (net armatūros strypo) jis neturėjo... Nors ir nelengva buvo išsiskirti su savo vieninteliu tąnakt „ginklu“, bet, žinoma, įvertinęs jo reikalingumą vykdant savo ir to studento užduotis, atidaviau. Tikiuosi, kad tas buvęs studentas dar gyvas ir sveikas, nors ir prabėgo 25 metai (norėtųsi jį vėl kada susitikti, nors vardo ir pavardės nežinau). Tąnakt berods paryčiais buvo paskelbtas dar vienas pavojus, bet be ypatingų įvykių ryte savo „postą“ apleidau ir grįžęs (beginklis) raportavau šaulių vadovybei, kad savo užduotį lyg ir įvykdžiau. Vėliau apie savo naktinius nuotykius ir apie ginklo praradimo aplinkybes papasakojau savo bendražygiams.
Labiausiai už mūsų pergalę ir už tai kad išlikome esu dėkingas tiems, kurie saugojo Lietuvą visur, kur bebūtų (prie TV bokšto, Sitkūnuose, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Parlamento...) jų buvimas išgąsdino okupantą, todėl žemai lenkiu galva prieš tuos, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes šiemet jau 24-tąjį kartą minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas. Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.