2017-03-25

Korupcija ir kolaboravimas – dvi vienos ydos pusės

Kaip žinome, su korupcijos reiškiniu bandoma kovoti visais lygiais: tarptautiniu, nacionaliniu, nevyriausybiniu, žinybiniu... O kaip su kolaboravimu? Vienareikšmio atsakymo nėra. Akivaizdu, kad abu šie reiškiniai – vieno, valstybingumą ardančio, medžio šakos. Ne veltui jie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Jei sakysite, kad tai visiškai skirtingi dalykai, tai iš pirmo žvilgsnio pozicijų būsite teisūs.
Pagal įstatymo ginamų vertybių pobūdį šios veikos atsidūrusios skirtinguose Baudžiamojo kodekso skyriuose. Be to, jeigu kolaboravimas yra įmanomas tik esant okupacijos ar aneksijos sąlygomis, tai korupcija galima tiek neokupuotoje ar neaneksuotoje, tiek ir savo valstybingumą praradusioje teritorijoje. Bet ar tai ne saviapgaulė? Pažvelkime į tai, kas yra bendra – korupcijos ir kolaboravimo pamatas – neteisėtas susitarimas. Akivaizdu viena, kad neteisingumas yra bendras šioms sociumo ydoms, bet svarbu ir kokiais motyvais jis yra grįstas. Pavardinkime: savanaudiškumas, konformizmas, išdavikiškumas, siekis išlikti bet kokia kaina, niekšiškumas, visos kitos žemiausios žmogiškosios prigimties savybės, tų savybių dermė ir priklausomybė viena nuo kitos.
Pripažinkime ir tai, kad šiandieniniame pasaulyje korupcijos ir kolaboravimo reiškiniams skiriamas nevienodas dėmesys iš valstybės (Lietuvos) ar valstybių sąjungų (NATO, ES, EBPO, JTO ir t. t.), nevyriausybinių organizacijų (Transparency International ir kt.) arba vyriausybinių (STT, Seimo antikorupcijos komisija ir pan.) pusės. Paskutinį kartą apie kolaborantus garsiai ir daug kalbėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Juk 1991 metų sausio 13-osios įvykius drąsiai galime vadinti kolaborantų, bendradarbiavusių su sovietiniu režimu, gėdingu, išdavikišku „nuopelnu“. Jų apgailėtinas elgesys prisidėjo, kad būtų pralietas Laisvės gynėjų kraujas. Metai bėgo, ir kolaboravimas tarsi nuėjo į antrą ar net penktą planą. Rodos, atsirado svarbesnių iššūkių. Kad ir korupcija. Ar kolaboravimas yra ne toks reikšmingas ir nenusipelno atidesnio dėmesio, nei jam skiriama? Iš kelių šiam reiškiniui pažinti ir pasmerkti skiriamų pavienių pastangų galima daryti išvadas, kad bent jau Lietuvoje kolaboravimas kaip ir nebelaikomas problema. Ar tikrai? Ne paslaptis, kad Lietuvoje buvo kolaborantų su abiem okupaciniais režimais: naciais, bet dėl objektyvių priežasčių nepalyginamai daugiau su kitu – komunistiniu režimu. Lietuvoje po II pasaulinio karo kolaboravimas tapo okupacinio režimo įsitvirtinimo įrankiu, įgavęs neregėtą mastą, nes buvo skatinamas valstybiniu lygiu. Kolaboravimas padarė didžiausią žalą partizaniniam pasipriešinimui, todėl mūsų tautos istorijos gėdingąja dalimi tapo savieji kvislingai – markuliai, kubilinskai ir dar savo pavadinimo neįgiję kolaborantai. Tik skirtingai nuo kitų tautų, pastarieji vis dar laukia deramo įvertinimo, nors ir simbolinio. Tačiau buvo tik vienas reikšmingesnis bandymas įvertinti kolaboravimą – tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, įvykęs 2000 metais, taip pat keletas pavienių tarptautinių mokslinių konferencijų – 2005 ir 2007 metais.
Tiesa, dalis kolaborantų tapo dalinės liustracijos, kuri per Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą, subjektais ir Lietuvoje. Šis įstatymas apima tik asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje, faktiškai ir sąmoningai veikusius vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti. Taigi, tik dalį kolaboravusiųjų apima šio įstatymo nuostatos, o dar didesnė tiesa yra ta, kad apie prisipažinusiuosius kolaborantus ir jų „darbelius“ visuomenė sužinos tik po 75 metų (maždaug 2075 metais), nes šie duomenys 2015 metais birželio 30 d., pakeitus įstatymą, jau beveik 2 metus saugomi išskirtine, o ne bendrąja įstatymų nustatyta tvarka. Toks Seimo akibrokštas, prilyginęs kolaborantus, nors ir prisipažinusius su organizuotu nusikalstamumu kovojantiems įslaptintiems liudininkams, kuriems ir jų šeimos nariams gresia kasdienis mirtinas pavojus, yra visiškas realybės jausmo praradimas arba proto aptemimas. Ko gero, Seimas ir šįkart nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekio. Visuotinai pripažinta, kad viešumas – viena efektyviausių kovos su korupcija priemonių, tai kovoti su kolaboravimu, įslaptinant kolaborantus, yra absurdas. Tada belieka tik Žaliojo tilto skulptūras sustatyti į skulptūrinę kompoziciją sostinės Lukiškių aikštėje ir pavadinti ją „Nežinomam kolaborantui“. Įsivaizduoju, kiek neapsakomo džiaugsmo tai suteiktų šių skulptūrų meniškumą bandantiems pagrįsti asmenims. Įdomu, kiek iš jų yra tame apie 1800 įslaptintųjų sovietinių kolaborantų sąraše?
O gal veidrodinį principą pritaikykime ir su naciais kolaboravusiems (juos įslaptindami), juk valstybiniu lygiu Lietuva pripažįsta šiuos dvejus totalitarinius režimus atspindinčių simbolių vienodą traktavimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnį - Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas. Toks bandymas tikrai sulauktų tarptautinės reakcijos ir, žinoma, Lietuvos pasmerkimo.
Apie kolaboravimą su naciais sužinome tik iš dabartinių mokyklinių vadovėlių arba vieno kito straipsnio ar knygos, kurios finansuojamos išskirtinai tik žydų holokaustą tyrinėjančių organizacijų. Ar Lietuvos institucijos – Seimas, Vyriausybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prokuratūra, VSD ir t. t. jau padarė viską, kad mes kolaboravimo su naciais reiškinį pažintume ne tik per žydų tautos tragedijos pavyzdį, bet ir per lietuvių tautos (kaip visaapimančios šioje teritorijoje gyvenusių ir tebegyvenančių tautų bendruomenės) tragediją, o pažinę – adekvačiai įvertintume ir pasmerktume? Klausimas išlieka aktualus.
Visai neseniai Estija parodė iniciatyvą įsteigti tarptautinę instituciją, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus, Lietuva savo poziciją dėl tokio tribunolo kūrimo kol kas tik derina. Net ir istorinės atminties puoselėjimo srityje mus aplenkė estai... Nieko nuostabaus žinant, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kurį rengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas, Seimo nariai Juozas Olekas, Valentinas Stundys bei Seimo kanceliarijos darbuotojai dūlo Tautos atstovybės stalčiuose jau penketą metų.
 Korupcijos reiškinio suvokimui skiriama tikrai daug dėmesio, „Transparency International“ (TI) skaičiuojamo Korupcijos suvokimo indekso (KSI) rezultatai rodo neigiamas tendencijas Lietuvoje: 2016 m. TI korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skirti 59 balai iš 100 galimų ir per metus pablogėjusi 38 pozicija 176 šalių sąraše. Kaip matyti iš pastarųjų metų KSĮ rezultatų – „buksuojame“ ir šioje srityje, ar tik ne dėl to, kad kolaboravimas mūsuose tampa įslaptintu reiškiniu? Manau, kad skandinavai, įvertinę teisiškai savuosius kvislingus, todėl ir pasiekė tokių aukštumų KSI srityje. Ką tik pabuvojau mums labai artimoje Šiaurės šalyje – Islandijoje, tai jų žiniasklaida skambina pavojaus varpais, kad ši vos 350 tūkstančių gyventojų turinti valstybė su 78 balais iš 11 nukrito į 14 vietą pasaulyje, o dar palyginti neseniai (2001-2002 metais) buvo įsitvirtinusi 4 vietoje pasaulyje. Lietuva tik 38 vietoje pasaulyje, bet čia ir žiniasklaidoje, ir tautoje vyrauja „olimpinė ramybė“. Kyla natūralus klausimas, ar Islandija negriauna vieną iš tarp kovotojų su korupcija Lietuvoje vyraujančių mitų, kad korupcija būdingesnė mažoms valstybėms, t. y. toms, kur vienas kitą pažįsta arba susiję giminystės ryšiais? Ar tik nebus apsirikta su tokiomis mintimis? O gal tai tik nesusivokusiųjų korupcionierių pasiteisinimas, kaip ir tas, kad korupciją Lietuvoje išpuoselėjo sovietai. Bet gal jie teisūs, nes su sovietiniu režimu kolaboravusi tikrai nemenka tautos dalis toliau tęsia savo kolaboravimo įpročius tik jau kitoje reiškinio dimensijoje – korupcijos srityje. Gal korupcija tik kolaboravimo šešėlis, o mes netyrinėdami kolaboravimo ir jo nesmerkdami, bet atvirkščiai – įslaptindami atskirus šio reiškinio epizodus, tik puoselėjame korupcinę kultūrą ir aplinką Lietuvoje? Ar sulauksime kada Kolaboravimo suvokimo indekso (KSI) tyrimų, kad ir Lietuvos arba Baltijos valstybių lygiu? Ar negalima dėti lygybės ženklo tarp šių dviejų indeksų? Visi šie klausimai įgyja ypatingą prasmę dabar, kai pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje Europoje vis daugėja okupuotų ar aneksuotų teritorijų. Ar mūsų institucijų vangumas ir bandymas nuo visuomenės atsitverti slaptumo žymomis prie to neprisideda?
Ne paslaptis, kad valstybės, šnipinėdamos viena kitą, dažnai naudoja papirkimo (plačiąja prasme – korupcinį) motyvą, kad išgautų vieną ar kitą dominančią informaciją. Visuomenės ir ypatingos jos dalies – besidarbuojančių nacionalinio saugumo institucijose asmenų – atsparumas kolaboravimui ir korupcijai yra esminė mūsų visų siekiamybė, jei vis dar galvojame apie Lietuvos valstybingumą. Kiekvienas kolaboravimo ar korupcijos atvejis nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje yra žymiai pavojingesnis nei kitose srityse. Nota bene (įsidėmėkite gerai) net ir nedidelė suma, figūruojanti „auksinių šaukštų“ istorijoje, daro didesnę žalą piliečių pasitikėjimui mūsų valstybe ir jos nepriklausomybę užtikrinančiomis institucijomis nei neskaidrūs milijoniniai sandoriai sveikatos sistemoje. Ar toks atsakingų pareigūnų elgesys negali būti prilyginamas išdavystei, kolaboravimui su užsienio valstybe ar duotos priesaikos sulaužymui? Bet mūsų Baudžiamasis kodeksas nedaro jokios skirties, spręsdamas, kad nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai skyriuje esantis 120 straipsnis, nustatantis Kolaboravimo esmę, taikomas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, vienodai numato bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tuo pačiu metu Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams skyriuje esantis 225 straipsnis – Kyšininkavimas, kaip labiausia korupcinių nusikaltimų esmę nusakantis, teigia, kad ne bet koks pilietis, o tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gali būti baudžiamas už šią veiką bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu (priklausomai nuo kyšio dydžio) iki penkerių ar aštuonerių metų.
Matome, kad kolaboravimo ir korupcijos skirtingas traktavimas vyrauja mūsų teisėje, todėl svarbu išsamiai ir tolygiai tyrinėti abu reiškinius, kad sugretintume ir nustatytume jų tarpusavio ryšį, priklausomybę vienas nuo kito, taikytume vienodus standartus vertindami ir smerkdami šiuos visuomeninius reiškinius, o gal tik vieno reiškinio skirtingas formas. Pabaigai – paprastas retorinis klausimas: ar Lietuvos aukšto rango politikų bendradarbiavimas su valstybei priešiškų šalių institucijų, organizacijų atstovais neprimena kolaboravimo su politinės korupcijos prieskoniu? Galite neatsakyti. Svarbu nepamiršti, kad kolaboravimas – ne praeities atgyvena. Jis grįžta modernesnėmis formomis, kurioms užbėgti už akių – nacionalinės svarbos uždavinys.
dr. Audrius Skaistys

2017-01-14

Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimo kai kurie aspektai

        Ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevhenui Konovalecui (Yevhen Konovalec (1891.06.14 - 1938.05.23)) skirta paminklinė lenta. 

Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios apie šį prieš 125 metus gimusį ukrainietį buvo labai paviršutiniškos.
2016 m. gruodžio 16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą: Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieno iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai moksliškai pavadintą knygą “Istorinės subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau persiųsti man šį tekstą, ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto dėžutėje radau tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino šiuo pavadinimu).
Toliau cituojama 2011 metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.
“Sklandus bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau – Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą) Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m. balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių (tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti, kad tarpukaryje Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau buvo juos parduoti. Beje, atkūrus Lietuvos valstybingumą 1990 metais tuometinis krašto apsaugos departamento direktorius A.Butkevičius irgi įgijo 2 povandeninius laivus Klaipėdos uosto ir Lietuvos teritorinių vandenų apsaugai).
Kitais metais ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto internacionalizavimo pavojų (N.B. kaip dabar yra žinoma šios dvi įtakingos Europos valstybės Lietuvą jau buvo atidavusios Lenkijos globon, todėl tokios žvalgybinės informacijos perdavimas negalėjo turėti jokios potencialios diplomatinės ar kokios kitos įtakos Lietuvos-Lenkijos galimo karinio konflikto atveju). Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras, kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio 17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos sritį.
Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje“.
            Kaip matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925 metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V. Savukyno vedamos žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis UVO Lietuvos žvalgybai pateikė apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir apie mūsų pateiktą informaciją šiai organizacijai, kas galbūt buvo naudingo jos veikloje Ukrainos teritorijoje.
            Manau, kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J. Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.
            Dar viena labai svarbi sritis, kuris yra nagrinėtina šiame kontekste, tai klausimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą už nuopelnus valstybės saugumo didinimo srityje. Nenagrinėdamas plačiau, kaip tarpukaryje buvo suteikiama Lietuvos pilietybė, noriu atkreipti dėmesį jau į šiais laikais vykstantį ir pastaruoju metu suintensyvėjusį laisvės gynėjų bendradarbiavimą.
            Jau ne kartą teko susitikti į Lietuvą įvairiomis progomis, bet dažniausiai tai sausio 13 -tosios - Laisvės gynėjų dienos - minėjimo proga atvykstant vieną kitą Lietuvos laisvės gynėją iš Ukrainos. Taip, parašiau teisingai, tai yra tie ukrainiečiai, kurie 1991 metais sausio – rugpjūčio mėnesiais gynė Lietuvos laisvę. Juos galima vadinti tikrais mūsų visų laisvės gynėjais ir dabar Ukrainoje vykstančiame kare su Maskvos režimu. Svarbu suprasti, kad šiuo metu jie gina laisvę visos demokratinių valstybių bendruomenės. Šiemet (2017 metų) minėjimuose ir prie laužų bei LRT studijoje matėme Evgen Dykyi, kuris šiemet atvyko kartu su kitu 1991 m. sausio mėn. Lietuvos parlamento gynėju (žr. nuotrauką).
       Tokių gynėjų buvo ir daugiau, dalis jų budėjo su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, todėl yra išlikęs ukrainiečių, saugojusių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos II rūmus 1991 m. sausio-vasario mėn., sąrašas:
1.      Gibraltovski Timofej, Valentino, gim. 1959 m.,
2.      Tyša Jurij, Kazimiero, gim. 1966 m.,
3.      Sovjak Jaroslav, Bogdano, gim. 1964 m.,
4.      Oniščiak Rostislav, gim. 1968 m.,
5.      Micheenko Rostislav,
6.      Priadko Vadim,
7.      Snežko Aleksandr,
8.      Sarvas Michail.   
Šį sąrašą išsaugojo tuometinis vienas iš Lietuvos parlamento gynybos vadovų – Stasys Ignatavičius. Galite užsiduoti klausimą, o kaip jie galėtų būti susiję su Lietuvos Respublikos pilietybe? Atsakymas nėra pakankamai aiškus. Pirmiausia, reikėtų panagrinėti principinę galimybę tokiems asmenims gauti Lietuvos pilietybę, kaip ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei turintiems asmenims. Jei trūksta argumentų, dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, tai reiktų priminti, kad būtent šie užsieniečiai rizikuodami savo gyvybėmis buvo pasiryžę kartu su lietuviais žūti, kad būtų apginta Lietuvos laisvė lemtingaisiais 1991 metų mėnesiais. Pagal LR Pilietybės įstatymo 20 straipsnį „ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“. Be to, jei toks asmuo prašytų, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė, tai jis dar turėtų įrodyti ir savo integravimąsį į Lietuvos visuomenę. Pagal tą patį įstatymą  laikoma, kad „asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“. Tokie štai yra pakankamai realūs reikalavimai asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybingumui ir išreiškusiems norą įgyti antrą – Lietuvos Respublikos pilietybę – pabandyti tapti mūsų pilietinės bendruomenės dalimi. Žinoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka turintis nemenką LR Konstitucinio Teismo jurisprudenciją negalėtų vien remtis gan lakonišku apibūdinimu, kas yra laikoma tais ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei. Konkrečiu atveju yra labai svarbu žinoti, kad Lietuvos parlamento gynėjai ukrainiečiai yra davę Lietuvos kario (savanorio) priesaiką, kuri skamba taip:
Aš, (vardas, pavardė), jums liudijant prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.
Prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus.
Prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti ir
visada dirbti Lietuvos, Tėvynės labui. Tepadeda man Dievas.
Kario – savanorio priesaikoje 1991 metais yra aiškus pripažinimas, kad duodantis ją asmuo laiko Lietuvą savo Tėvyne. Galime šį istorinį priesaikos tekstą palyginti su ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika, kuri duodama įgyjant Lietuvos pilietybę šiais laikais, kai yra 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija:
Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Tepadeda man Dievas.
Akivaizdu, kad pripažinimas Lietuvos savo Tėvyne, kad ir antrąja yra žymiai reikšmingesnis nei pasižadėjimas „gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus“. Esu tikras, kad asmuo, kuris neketina būti ištikimas valstybei, gerbti tos valstybės valstybinės kalbos, kultūros ir papročių ir kitų priesaikoje paminėtų būtinų elementų, tikrai nekels savo gyvybei pavojaus dėl tokios valstybės, jos žmonių, jos teritorinio vientisumo, pagaliau – jos laisvės. O būtent tie ukrainiečiai, kurie gynė Lietuvos parlamentą 1991 metais, savo 26 metų senumo nuopelnais Lietuvos valstybei jau yra įrodę sau ir kitiems, kad priesaikos, duotos tada, jie nesulaužė. Tikėtina tokiems asmenims pareiškus norą gauti savo antrosios Tėvynės – Lietuvos Respublikos – pilietybę reikėtų labai rimtai svarstyti, nes tai būtų ir Lietuvos valstybės interesas parodyti, kad ji laiko Lietuvos laisvės gynimą – ypatingu nuopelnu Lietuvai.
     Žinau, kad tikrai ne vienas 1991 metų laisvės gynėjas tikrai pasirašytų rekomendaciją tokiam ukrainiečiui siekiančiam Lietuvos Respublikos pilietybės,
kurioje nurodytume savo nuomonę apie tokio asmens veiklą, kuria jis ypač reikšmingai prisidėjo ir vis dar prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.

Dr. Audrius Skaistys
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys

2017-01-12

Kai aš gyniau Tautos atstovybę – paskutinę laisvės barikadą

Laisvės gynėjų prisiminimai pasirodantys viešojoje erdvėje minint Laisvės gynėjų dienos - Sausio 13-tosios 25-metį sužadino atmintį...
O šiemet jau ir 26 metinėms įsibėgėjant noriu priminti ir sau ir kitiems tuos įspūdžius, kuriuos paminėjau šiandien duodamas savo interviu LRS televizijai laidai "Seimas tiesiogiai".
Tos 1991 m. sausio nakties prisiminimai giliai įstrigo mūsų, jauniausių iš man žinomų parlamento gynėjų šaulių, „trijų muškietininkų“ brolio Gedimino Skaisčio, klasioko Mindaugo Balčiausko ir mano atmintyje. Žinoma, kalbu tik apie savo asmeninius išgyvenimus, tačiau, be tuomečių bendražygių (ne vien čia išvardintų) tam tikrų inspiracijų, jie būtų neįmanomi.
Tuo metu man ir Mindaugui buvo po šešiolika, o broliui – beveik 18 metų. Užėmus spaudos rūmus (tuo metu buvau pamokose Vilniaus 43-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ pagrindinė), nedelsiant atsidūriau Aukščiausioje Taryboje, iš kurios prieigų grįždavome kiekvieną vakarą. Tą dieną su kitais šauliais, kaip ir sausio 8 dieną, buvome pakviesti į vidų, kad sustiprintume gynybines pozicijas. Po kiek laiko buvome išrikiuoti, buvo pasakyta aiškiai, kad įtampa didėja, kad jau yra žuvusių ir sužeistų, kad tikėtinas Aukščiausiosios Tarybos puolimas, buvo skirtas laikas apsispręsti... Mes pasinaudojome mus suteikta galimybe per 15 minučių (tiek ir neprireikė) apsispręsti: likti Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje, prisiekti ir nuo to momento būti priklausomiems nuo vadų įsakymų, ar išeiti ir, branginant savo gyvybę, likti laisvės gynimo paraštėse. Apsisprendėme labai natūraliai, nes kovotojo už laisvę genas atėjęs iš protėvių, prosenelių, senelių ir tėvų, neleido mums pasielgti kitaip, todėl ir pasilikome viduje. Taip ir prisiekėme 1991 m. sausio 11-tąją: „...negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę...“ ir tapome pilnateisiais Lietuvos kariais, kuriems, kaip sakė tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius A. Butkevičius, turi būti taikoma Ženevos konvencija. Visiškai nesuvokdami, kas toje mistinėje Ženevos konvencijoje rašoma, juolab manyčiau, kad ir pats A.Butkevičius nebuvo įsitikinęs savo žodžių tikrumu, visgi jautėmės „pamaloninti“ tokio reikšmingo dokumento dėka tapę tarptautinės teisės subjektais. Nuo priesaikos davimo momento tapome kariais, kurių teises, gyviems pakliuvus į priešų rankas, turėtų saugoti paminėtas dokumentas.
Neslėpsiu, mes tikėjome, kad nors vienas iš mūsų trijulės išgyvens galimą Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo šturmą, bet nė vienas nesitikėjome, kad Parlamento viduje buvusieji galės prasiveržti pro apsupimą ir išvengti paėmimo į nelaisvę . Todėl tuo metu gana gyvai spėliojome, kokias mūsų teises ta Ženevos konvencija gins.
Kol tai aptarinėjome, mus supo ne priešų kareiviai, bet Parlamento gynėjai, buvę Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) išorėje. Jautėme jų ir savo artimųjų palaikymą. Beje, mūsų vadovybė – Vytautas Geštautas, Sigitas Vaitulionis ir kiti skambino tėvams ir atsiklausė jų leidimo mums, paaugliams, būti čia, Lietuvos širdyje. Tėvų atsakymas buvo: „Tebūnie taip, kaip jie patys apsisprendė...“.
Mūsų apsisprendimas, sutvirtintas priesaika, buvo aiškus ir nenuginčijamas: kovoti iki paskutinio atodūsio. Tą suprasdami, mūsų vadai neilgai atkalbinėjo mus išeiti iš AT pastato ir taip bandyti išlikti gyviems. Po dvidešimpenkerių metų sakau visiems (tėvams ir vadams) ačiū, kad patikėjo mumis ir mūsų ryžtu, kad dabar oriai galime žiūrėti vienas kitam į akis, ir sakyti: nepabūgome, neišdavėme, nesulaužėme priesaikos... Galbūt būtent taip jie išgelbėjo mūsų gyvybes, nes tikrai būtume atsidūrę kitoje laisvės barikadoje - prie Televizijos bokšto, kur savo paskutinę pareigą Tėvynei atliko broliai šauliai – „Geležinio vilko“ motokuopos nariai: Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius. Ten, lemtingą naktį iš sausio 12-tosios į 13-tąją buvo ir mano tėvai, kurie, palikę 6 metę sesutę pas kaimynystėje (Karoliniškėse) gyvenusią (šviesios atminties) močiutę, taip pat išėjo ginti Lietuvos laisvės. Jau gerokai vėliau sužinojau, kad prie TV bokšto budėjo ir mano uošviai.
Mes gi likome taip vadinamojoje „paskutinėje valstybingumo barikadoje“ – Tautos atstovybėje. Tuo metu mus gynė kitose barikadose stovėję žmonės: prie TV bokšto, prie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, prie telekomų, Sitkūnuose ir prie kitų svarbių valstybingumui objektų. Net kai kurios tą naktį fiziškai pralaužtos, bet dvasiškai nepalūžusios žmonių sielų stiprybės barikados telkėsi prie tą naktį svarbiausios Lietuvoje – paskutinės barikados...
Sausio 12-tą gavome savo Parlamento gynybos užduotį ir atsakomybės sritį - užtikrinti Seimo II-jų rūmų vieno iš antro aukšto lango gynybą, (tuometinis 1-masis aukštas jau buvo užbarikaduotas iš išorės apstatytas statybiniais blokais), buvo tikimasi šturmo per stogą, 2 aukštą ir panašias vietas. Taip mes atsidūrėme tuometinės AT deputatės Nijolės Ambrazaitytės kabinete, kur pasiėmę savo „ginklus“ – armatūros strypus – rezgėme savo gynybos planą. Buvome pasiryžę žūtbūtinei kovai. Į AT deputatės kabinetą skambino Pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universiteto) studentai teiraudamiesi, kaip prisidėti prie AT gynimo. Skambino ir kiti žmonės ypač po to kai, tą naktį įvykęs sovietinės agresijos aktas - Televizijos ir radijo komiteto bei Televizijos bokšto šturmas - pareikalavęs taikių žmonių aukų, „atkirto“ Parlamentą nuo masinių informavimo priemonių, o tuo pasinaudoję „sovietiniai politrukai“ jau skelbė: „Parlamentas ir Landsbergio klika žlugo...“. Žmonės tuo netikėjo, skambino ir klausė, ar mes dar gyvi ir ar Parlamentas neužimtas. Mes jiems atsakydavome: „mes dar gyvi“, „Parlamentas dar nešturmuojamas“, „laikomės“. Mums linkėjo laikytis, nepasiduoti, perduoti žinią AT vadovybei, kad visa Lietuva su jais, ir, kas turbūt tuo metu pasirodė svarbiausia, – Dievo pagalbos.
Tikrai nesuklysiu, kad sausio 11-tąją savo priesaiką baigdami žodžiais „Tepadeda man Dievas!”, kiekvienas iš mūsų tikėjosi šios Dievo pagalbos, ir stebuklas įvyko.
Tai akivaizdžiai įrodo vienas su tuo susijęs lemtingosios nakties epizodas neišdildomai įstrigęs mano atmintin, tai kunigo Roberto Grigo laikytos šventos mišios, nuodėmių atleidimas ir „vizitavimas...“. Jis eidavo pro Parlamento gynėjus ir vien savo pasirodymu pakeldavo dvasią, suteikdavo nusiraminimą... Neslėpsiu, jo, man, būnant tik šešiolikmečiu, labai reikėjo. Už tai aš esu dėkingas iki šiol.
Ypatingai tada, kai Vilniaus šaulių vadovybė po vieno iš tą naktį paskelbtų kovinės padėties pavojų sugalvojo (kaip supratau nesuderinusi su AT gynybos štabu) padaryti mane ryšininku tarp štabo ir LŠS narių gynybinių pozicijų AT II rūmuose. Atsimenu, koks buvo nustebimas tuomet AT Gynybos štabe posėdžiavusių asmenų: A.Butkevičiaus, J.Gečo, G.Jankaus, A.Skučo ir kitų, kurių taip gerai iš matymo nepažinojau, kai atvykęs staigiu judesiu atidariau „štabo“ duris su armatūros strypu rankoje ir raportavau apie savo naująją užduotį. Kai kurie vyrai buvę viduje iš nuostabos net išsižiojo. Man mandagiai buvo pasiūlytą prisėsti ant prie „štabo“ buvusių minkštasuolių, kur turėjau „laukti nurodymų“. Ten nors ir saugiau, bet nesijaučiau geriau, vien dėl to, kad naująją užduotį teko įgyvendinti visiškai vienumoje, neturint net su kuo pasikalbėti, tada belieka tik malda.. ir rašinėjimas ant armatūros strypo rankenos „1991 m. sausio 12/13 d.“, „Vilnius AT“.... Ir tada paskelbiamas dar vienas pavojus... šalia manęs už minkštasuolių (kaip priedangos) įsitaiso keletas šautuvais ginkluotų karių, jie turbūt atliko „štabo“ paskutinės gynybinės linijos užduotį, ir vėl pavojus atšauktas, nes tankai pravažiavo pro tunelį ir neužsukę „į svečius“ nuriedėjo į Šiaurės miestelį. Prie „štabo“ formuojamas naujas gynybinis būrys iš studentų, kurie turėjo užimti gynybines pozicijas už AT ribų. Prie manęs – patogiai įsitaisiusio minkštasuolyje – priėjęs studentas paklausė, ar negalėčiau jam atiduoti savo armatūros strypo, nes jo užduotis daug pavojingesnė – išėjus į išorę, kur buvo susirinkę daugybė žmonių, tapti jų priešakinių pozicijų saugotoju, o ginklo jokio (net armatūros strypo) jis neturėjo... Nors ir nelengva buvo išsiskirti su savo vieninteliu tąnakt „ginklu“, bet, žinoma, įvertinęs jo reikalingumą vykdant savo ir to studento užduotis, atidaviau. Tikiuosi, kad tas buvęs studentas dar gyvas ir sveikas, nors ir prabėgo 25 metai (norėtųsi jį vėl kada susitikti, nors vardo ir pavardės nežinau). Tąnakt berods paryčiais buvo paskelbtas dar vienas pavojus, bet be ypatingų įvykių ryte savo „postą“ apleidau ir grįžęs (beginklis) raportavau šaulių vadovybei, kad savo užduotį lyg ir įvykdžiau. Vėliau apie savo naktinius nuotykius ir apie ginklo praradimo aplinkybes papasakojau savo bendražygiams.
Labiausiai už mūsų pergalę ir už tai kad išlikome esu dėkingas tiems, kurie saugojo Lietuvą visur, kur bebūtų (prie TV bokšto, Sitkūnuose, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Parlamento...) jų buvimas išgąsdino okupantą, todėl žemai lenkiu galva prieš tuos, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes šiemet jau 24-tąjį kartą minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas. Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.





2016-12-19

Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo karinės žvalgybos srityje istorija



Ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevgenui Konovalecui (Evgen Konovalec) skirta paminklinė lenta. Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios buvo labai paviršutiniškos. Š.m. gruodžio16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą: Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieną iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai moksliškai pavadintą knygą “Istorinės  subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau persiųsti man šį tekstą. Ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto dėžutėje radau minėtą tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino šiuo pavadinimu).
Toliau cituojama 2011 metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.
“Sklandus bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau – Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą) Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m. balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių (tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti, kad Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau buvo juos parduoti).

Kitais metais ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto internacionalizavimo pavojų. Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras, kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio 17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos sritį.
Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje“.
                      Kaip matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925 metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V.Savukyno vedamos žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis Lietuvai UVO pateikė apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir kokia buvo mūsų pateikta informacija šiai organizacijai.
                      Manau, kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J. Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.



Dr. Audrius Skaistys
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys ir
Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos valdybos narys

2016-10-02

Spalio 2-oji Angelų sargų (Lietuvos policijos) diena

Policijos misijos sėkmė nulemta kiekvieno policijos pareigūno suvokta jo profesijos paskirtimi. Policininko profesija yra daugiau pašaukimas nei amatas. Sėkmingam policijos darbui būtinas visuomenės palaikymas, pasitikėjimas ir pagalba
Neabejotinai tik kompetentingas ir efektyvus į policiją besikreipiančio žmogaus pažeistų ar pažeidžiamų teisių atstatymas stiprins pasitikėjimą policija, o su tuo augs palaikymas ir pagalba. Lietuvoje vis dar reikia koncentruoti pastangas į policijos pilietinį-patriotinį nusiteikimą stiprinti demokratinius valstybės pagrindus - teisės viršenybę, demokratiją ir žmogaus teises. Į tai Lietuvos policiją orientuoja ir jos šūkis: GINTI, SAUGOTI, PADĖTI.
Kaip ir dauguma Lietuvos piliečių esu dėkingas policijai už kompetetingai ir sąžiningai atliekamas pareigas!
Jūsų buvęs kolega, o dabar - policijos rėmėjas,
dr. Audrius Skaistys

2016-08-05

LATA oficialiai įregistruota prieš 20 metų

Mielieji,
lygiai prieš 20 metų tuometinis Teisingumo ministras A. Valys pasirašė Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos (LATA) registracijos pažymėjimą.
Šios organizacijos nariai (įkūrėjai) laimėjo 1996 metų rudenį vykusius rinkimus į LRS ir padėjo daug pastangų, kad Lietuva 2004 metais taptų NATO pilnateise nare.
Jau 12 metų mes priklausome šiai kolektyvinio saugumo ir gynybos organizacijai, kuri kaip ir LATA pastaruosius du dešimtmečius patyrė visą eilę transformacijų.
NATO ir LATA jungiantys vertybiniai pagrindai tiek valstybių sąjungai, tiek asmenims palaikantiems šią valstybių sąjungą yra vienodi, jų (vertybių) kasdieninis (gyvybinis) poreikis daro šias organizacijas neišardomomis.
Sveikinu visus su organizacijos registracijos dvidešimtmečiu ir linkiu tiek metų darbuotis Lietuvos saugumo užtikrinimo srityje, kiek prireiks!

LATA valdybos narys
dr. Audrius Skaistys

2016-06-23

Lietuvos šaulių sąjungos 97 gimtadieniui ir šaulio dienai - birželio 24



17 reikšmingiausių LŠS istorijos ir dabarties įvykių:

· Lietuvos šaulių sąjunga jau 97 metus tęsia 1919 m. birželio 27 d. įkurtos organizacijos veiklą.

· Vladas Putvinskis–Pūtvis 1919 m. rugpjūčio mėn. 20 d. pirmininkavo pirmajame šaulių susirinkime, kuriame buvo išrinkta pirmoji LŠS valdyba. Jis yra LŠS ideologijos kūrėjas, vienas iš organizacijos įkūrėjų ir pirmasis jos vadovas. 1999 m. rugsėjo 11 d. LŠS įkurtas Vlado Putvinskio-Pūtvio klubas.

· Pirmą kartą šauliai aktyviai pasireiškė ginant Lietuvos nepriklausomybę, kai 1919 m. rugpjūčio mėn. 28 d. dalyvavo likviduojant Polska organizacja wojskowa (POW) sukilimą Kaune.

· Istoriškai reikšmingas Lietuvos šaulių sąjungos ir jos narių vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais 1919–1920 metais.

· LŠS organizavo ir vykdė Klaipėdos krašto sukilimą 1923 metais. Šaulių dėka mes turime uostą ir priėjimą prie Baltijos jūros.

· Šaulių moterų veikla buvo nuolat tačiau nuo 1936 metų įgavo vis didesnę reikšmę pačioje Šaulių sąjungoje ir visuomenėje.

· Šauliai buvo aktyviausi 1941 m. birželio mėn. 23 d. sukilimo prieš sovietinius okupantus dalyviai.

· Laisvės kovotojų gretose šauliai organizuotai ginklu priešinosi Sovietų Sąjungos okupacijai 1944 – 1953 metais. Vėliau šauliai tęsė kovą su okupantais pavieniui praktiškai iki paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties (1965.III.17).

· Sovietmečiu represuota (nužudyta, nuteista, ištremta į Sibirą, persekiota ir pan.) tūkstančiai šaulių.

· Šauliai išeivijoje susiorganizavo ir atnaujino veiklą 1954 m. kovo mėn. 7 d. minėdami LŠS įkūrėjo Vladas Pūtvinskio–Pūtvio 25 mirties metines. Oficialiai ir viešai paskelbta Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje (LŠST).

· Žiaurios okupacijos laikmečiu LŠST visais įmanomais būdais stipriai priešinosi Sovietų Sąjungos okupacijai ir rėmė LŠS atsikūrimą Lietuvoje 1989 metais.

· 1989 m. rugsėjo 28 d. Kelmėje atsikūrusi LŠS šiandien vienija daugiau kaip 9 tūkstančius vyresnių nei 11 metų Lietuvos piliečių, veikiančių daugelyje Lietuvos savivaldybių.

· LŠS vaidino svarbiausią vaidmenį ginant atkurtąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1991 metais.

· Dabar yra svarbus LŠS indėlis į šalies nacionalinio saugumo užtikrinimą, atsižvelgiant į kintančius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, Lietuvos narystę NATO ir Europos Sąjungoje.

· Šauliška tarnyba yra vienas iš būdų Lietuvos piliečiams vykdyti savo konstitucinę teisę ir pareigą ginti Tėvynę, įtvirtintą LR Konstitucijos 139 straipsnio pirmojoje dalyje.

· LŠS įstatymo https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.41841/WlYhJscakC 2009 metų redakcijos preambulėje Seimas apibrėžė organizacijos paskirtį.

· Pagal šiuo metu Respublikos Prezidentės pasirašomą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 1, 3, 7, 11, 13, 30, 31, 34 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XII-2440 šauliai nuo 2016-09-01 įgis teisę įsigyti ir turėti pusiau automatinius ginklus namuose.

Lietuvos šaulių sąjunga viena iš kelių Lietuvos organizacijų, kurios veikla Lietuvoje ir išeivijoje nenutrūko nuo įsikūrimo visus 97 metus. Tai rodo ypatingą jos pobūdį, reikalingumą ir populiarumą visuomenėje. Galime tik didžiuotis, kad priklausome tokiai ypatingai organizacijai.

Dr. Audrius Skaistys
LŠS Centro valdybos narys,
Vilniaus apskrities šaulių 10-osios rinktinės
Vilniaus kuopos vado pavaduotojas