2018-10-24

Kas slypi už užsakomųjų „žurnalistinių tyrimų“ skraistės?



Mielieji,
Turbūt jau matėte spaudoje pasirodžiusius straipsnius, kuriuose aš ir mano kolega esame šmeižiamai neva blogai atliekantys savo pareigas. Kadangi „Lietuvos rytas“ straipsniuose nepateikė kitos pusės pozicijos, tai net nebandau  ginčyti taip vadinamo „žurnalistinio tyrimo“ skraiste pridengto užsakomojo šmeižto, tačiau jaučiu pareigą, Jums, mieli bendraminčiai, pateikti neišklausytąją šios istorijos pusę, o tuomet savo išvadas galėsite daryti Jūs.
Kultūros paveldo departamento tinklalapyje www.kpd.lt 2018-10-23 pasirodė atsakas į šiuos užsipuolimus: http://www.kpd.lt/news/3823/158/Kas-slypi-po-zurnalistiniu-tyrimu-skraiste.html
Pateikiu šio atsako pilną tekstą:
Vienoje žiniasklaidos priemonių neseniai pasirodė straipsniai, kuriuose Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovai, o konkrečiai – direktoriaus pavaduotojas Audrius Skaistys ir laikinai einantis direktoriaus pareigas Algimantas Degutis – šmeižiami neva blogai atliekantys savo pareigas. Šis puolimo prieš KPD vadovybę tęsinys (pirmieji straipsniai pasirodė dar vasarą), panaudojant visuomenės informavimo priemones, yra inicijuotas asmenų, tiesiogiai prisidėjusių prie kultūros paveldo žalojimo. Pavyzdžiui, derinant Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir šalia esančios buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos komplekso užstatymą daugiaaukščiu pastatu, neužkertant kelio Vilniaus senamiesčio vertingų savybių pažeidimui Vilniaus g. 18, Žygimantų g. 12 ir kitose senamiesčio vietose. Be abejonės straipsnių iniciatoriams nepatinka ir šiuo metu vykstantys teigiami pokyčiai KPD Vilniaus skyriuje.
Taip vadinamame „žurnalistiniame tyrime“ emocingai ir tendencingai, manipuliuojant prielaidomis ir žmonių nuomonėmis, KPD vadovai „kaltinami“ iš piršto laužtais dalykais. Kadangi „tyrimą“ inicijavęs laikraštis nepateikė kitos istorijos pusės, straipsnio niekaip negalima pavadinti objektyviu. Kad neliktų neatsakytų klausimų, nuspręsta pateikti neišklausytąją šios istorijos pusę.
2017 m. ir 2018 m. KPD Vilniaus teritoriniame padalinyje atlikta per 15 tarnybinių patikrinimų, po kurių teisėsaugos institucijos pradėjo 2 ikiteisminius tyrimus dėl piktnaudžiavimo tarnyba, o buvusiam skyriaus vedėjui ir keliems vyriausiesiems specialistams paskirtos 7 drausminės nuobaudos už šiurkščius įstatymų nesilaikymo atvejus.
Išskirtini keli rezonansą visuomenėje sukėlę piktnaudžiavimo atvejai.  Vienas jų – Vilniaus Žvėryno rajone Birutės g. 40 stovėjęs vilos tipo medinis kultūros paveldo pastatas. Vietoje to, kad būtų atnaujintas, įgyvendinus tvarkybos darbų projektą, nuolaidžiaujant nekilnojamojo turto vystytojų užgaidoms ir neišlaikant jo autentiškumo, jis buvo „perkeltas“ į kitą vietą. Kitas atvejis – Žygimantų g. 12, kai savaitgalio metu (konkrečiai per šeštadienį) buvo be leidimo nugriauti net 3 statiniai, o vėliau buvusio skyriaus vedėjo iniciatyva suderintas jų vietoje turėsiantis išdygti daugiabutis. Trečia – Antakalnio karių kapinėse buvo perlaidoti asmenys, neįvardijant priežasčių, kodėl jų palaikai turi būti priskirti sovietiniams kariams, o jų antkapinės plokštės buvo „papuoštos“ sovietine simbolika.
2016 metais Specialiųjų tyrimų tarnyba, atlikusi KPD Vilniaus skyriaus korupcijos rizikos analizę, pateikė Kultūros paveldo departamentui ilgą sąrašą įgyvendintinų antikorupcinių priemonių. 2017 metų birželį startavęs Korupcijos prevencijos priemonių plano įgyvendinimas sukūrė prielaidas tinkamai įvertinti valstybės tarnyboje netoleruotiną – valstybės tarnybos principus pažeidžiančią – elgseną.
Aukščiau paminėtų ir daugelio kitų kultūros paveldą naikinančių ar žalojančių atvejų principingas įvertinimas iššaukė „senos sistemos“ šalininkų nepasitenkinimą, tad jie naudodamiesi  jų sąžinei būdingais metodais siekia sustabdyti teisėtumo proveržį Vilniaus skyriuje.
Jau kurį laiką atliekamos Vilniaus skyriaus sisteminės pertvarkos sumažino daugelį metų dirbtinai didintų perteklinių darbų kiekius ir specialistų darbo krūvį. Toks per trumpą laiką pasiektas rezultatas visiškai netinka buvusiam šio skyriaus vadovui teismuose bandančiam „išsiskalbti savo mundurą“ ir panaikinti neigiamą 2017 metų tarnybinės veiklos vertinimą. Baimė, kad šiuo metu Vilniaus skyriaus vedėjo funkcijas atliekantis A. Umbrasas, atskleis ir daugiau galimo piktnaudžiavimo bei įstatymų pažeidinėjimo atvejų, paskatino turinčius ką nuslėpti pereiti į atvirą pokyčius inicijavusių valstybės tarnautojų puolimą panaudojant prieš juos sveiko proto ribas peržengiančias priemones. Suprantamos darbo netekusio žmogaus emocijos ir jausmai. Žmonės, kurie komentuoja straipsnyje yra ilgamečiai kultūros paveldo srities darbuotojai, turi emocinį prisirišimą prie šios srities darbo, tačiau jų požiūris nebūtinai yra teisingas.
Šis, vadintume, desperatiškas veikimas dar labiau sustiprino Kultūros paveldo vadovybės ryžtą nesitaikstyti su nustatytais įstatymų pažeidinėjimais, o bandymus panaudoti žiniasklaidą ir valdžios institucijas traktuoti tik kaip nevykusį spaudimą atsisakyti dedamų pastangų užtikrinti viešąjį interesą kultūros paveldo sistemoje. Įsibėgėjęs prielaidų korupcinei elgsenai mažinti procesas Vilniaus skyriuje bus tęsiamas, nepaisant bandymų jį nutraukti, kurstant neigiamą viešąją nuomonę. Kultūros paveldo departamento vadovybės įsitikinimu, tik atliktų ir atliekamų veiksmų kaip ir pasiektų rezultatų paviešinimas gali duoti deramą atkirtį „senosios tvarkos“ pasiilgusiųjų kuriamoms spekuliacijoms ir interpretacijoms.
Papildant „Lietuvos ryto“ dienraštyje pasirodžiusio šmeižto tikrąsias priežastis atskleidžiančią Kultūros paveldo departamento poziciją, pažymėtina, kad tokiais straipsniais neabejotinai siekiama paveikti teismo ir teisėjų nuomonę tam tikrose šiuo metu vykstančiose bylose sau palankia linkme. Todėl toks žūtbūtinis bandymas užsakomaisiais straipsniais paveikti ne tik viešąją nuomonę, bet ir teismą traktuotinas tik kaip siekis sustiprinti savo gynybinę poziciją teisminiuose ginčuose su Kultūros paveldo departamentu.

Jūsų,
Audrius Skaistys

2018-10-10

Spalio 10-ta - Vietos savivaldos diena



Nuoširdžiai sveikinu kolegas ir visus Lietuvos gyventojus su Vietos savivaldos diena! 
Vietos savivalda – valstybei būtinas, todėl gerbtinas ir tausotinas elementas, susijęs su subsidiarumo principo įgyvendinimu sprendžiant mūsų visų problemas. 
Linkiu savivaldybėms kūrybiškumo bei atsakingumo įgyvendinant arčiausiai žmonių esantį valdymą.

dr. Audrius Skaistys 
Vilniaus m. tarybos narys

2017-03-25

Korupcija ir kolaboravimas – dvi vienos ydos pusės

Kaip žinome, su korupcijos reiškiniu bandoma kovoti visais lygiais: tarptautiniu, nacionaliniu, nevyriausybiniu, žinybiniu... O kaip su kolaboravimu? Vienareikšmio atsakymo nėra. Akivaizdu, kad abu šie reiškiniai – vieno, valstybingumą ardančio, medžio šakos. Ne veltui jie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Jei sakysite, kad tai visiškai skirtingi dalykai, tai iš pirmo žvilgsnio pozicijų būsite teisūs.
Pagal įstatymo ginamų vertybių pobūdį šios veikos atsidūrusios skirtinguose Baudžiamojo kodekso skyriuose. Be to, jeigu kolaboravimas yra įmanomas tik esant okupacijos ar aneksijos sąlygomis, tai korupcija galima tiek neokupuotoje ar neaneksuotoje, tiek ir savo valstybingumą praradusioje teritorijoje. Bet ar tai ne saviapgaulė? Pažvelkime į tai, kas yra bendra – korupcijos ir kolaboravimo pamatas – neteisėtas susitarimas. Akivaizdu viena, kad neteisingumas yra bendras šioms sociumo ydoms, bet svarbu ir kokiais motyvais jis yra grįstas. Pavardinkime: savanaudiškumas, konformizmas, išdavikiškumas, siekis išlikti bet kokia kaina, niekšiškumas, visos kitos žemiausios žmogiškosios prigimties savybės, tų savybių dermė ir priklausomybė viena nuo kitos.
Pripažinkime ir tai, kad šiandieniniame pasaulyje korupcijos ir kolaboravimo reiškiniams skiriamas nevienodas dėmesys iš valstybės (Lietuvos) ar valstybių sąjungų (NATO, ES, EBPO, JTO ir t. t.), nevyriausybinių organizacijų (Transparency International ir kt.) arba vyriausybinių (STT, Seimo antikorupcijos komisija ir pan.) pusės. Paskutinį kartą apie kolaborantus garsiai ir daug kalbėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Juk 1991 metų sausio 13-osios įvykius drąsiai galime vadinti kolaborantų, bendradarbiavusių su sovietiniu režimu, gėdingu, išdavikišku „nuopelnu“. Jų apgailėtinas elgesys prisidėjo, kad būtų pralietas Laisvės gynėjų kraujas. Metai bėgo, ir kolaboravimas tarsi nuėjo į antrą ar net penktą planą. Rodos, atsirado svarbesnių iššūkių. Kad ir korupcija. Ar kolaboravimas yra ne toks reikšmingas ir nenusipelno atidesnio dėmesio, nei jam skiriama? Iš kelių šiam reiškiniui pažinti ir pasmerkti skiriamų pavienių pastangų galima daryti išvadas, kad bent jau Lietuvoje kolaboravimas kaip ir nebelaikomas problema. Ar tikrai? Ne paslaptis, kad Lietuvoje buvo kolaborantų su abiem okupaciniais režimais: naciais, bet dėl objektyvių priežasčių nepalyginamai daugiau su kitu – komunistiniu režimu. Lietuvoje po II pasaulinio karo kolaboravimas tapo okupacinio režimo įsitvirtinimo įrankiu, įgavęs neregėtą mastą, nes buvo skatinamas valstybiniu lygiu. Kolaboravimas padarė didžiausią žalą partizaniniam pasipriešinimui, todėl mūsų tautos istorijos gėdingąja dalimi tapo savieji kvislingai – markuliai, kubilinskai ir dar savo pavadinimo neįgiję kolaborantai. Tik skirtingai nuo kitų tautų, pastarieji vis dar laukia deramo įvertinimo, nors ir simbolinio. Tačiau buvo tik vienas reikšmingesnis bandymas įvertinti kolaboravimą – tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, įvykęs 2000 metais, taip pat keletas pavienių tarptautinių mokslinių konferencijų – 2005 ir 2007 metais.
Tiesa, dalis kolaborantų tapo dalinės liustracijos, kuri per Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą, subjektais ir Lietuvoje. Šis įstatymas apima tik asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje, faktiškai ir sąmoningai veikusius vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti. Taigi, tik dalį kolaboravusiųjų apima šio įstatymo nuostatos, o dar didesnė tiesa yra ta, kad apie prisipažinusiuosius kolaborantus ir jų „darbelius“ visuomenė sužinos tik po 75 metų (maždaug 2075 metais), nes šie duomenys 2015 metais birželio 30 d., pakeitus įstatymą, jau beveik 2 metus saugomi išskirtine, o ne bendrąja įstatymų nustatyta tvarka. Toks Seimo akibrokštas, prilyginęs kolaborantus, nors ir prisipažinusius su organizuotu nusikalstamumu kovojantiems įslaptintiems liudininkams, kuriems ir jų šeimos nariams gresia kasdienis mirtinas pavojus, yra visiškas realybės jausmo praradimas arba proto aptemimas. Ko gero, Seimas ir šįkart nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekio. Visuotinai pripažinta, kad viešumas – viena efektyviausių kovos su korupcija priemonių, tai kovoti su kolaboravimu, įslaptinant kolaborantus, yra absurdas. Tada belieka tik Žaliojo tilto skulptūras sustatyti į skulptūrinę kompoziciją sostinės Lukiškių aikštėje ir pavadinti ją „Nežinomam kolaborantui“. Įsivaizduoju, kiek neapsakomo džiaugsmo tai suteiktų šių skulptūrų meniškumą bandantiems pagrįsti asmenims. Įdomu, kiek iš jų yra tame apie 1800 įslaptintųjų sovietinių kolaborantų sąraše?
O gal veidrodinį principą pritaikykime ir su naciais kolaboravusiems (juos įslaptindami), juk valstybiniu lygiu Lietuva pripažįsta šiuos dvejus totalitarinius režimus atspindinčių simbolių vienodą traktavimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnį - Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas. Toks bandymas tikrai sulauktų tarptautinės reakcijos ir, žinoma, Lietuvos pasmerkimo.
Apie kolaboravimą su naciais sužinome tik iš dabartinių mokyklinių vadovėlių arba vieno kito straipsnio ar knygos, kurios finansuojamos išskirtinai tik žydų holokaustą tyrinėjančių organizacijų. Ar Lietuvos institucijos – Seimas, Vyriausybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prokuratūra, VSD ir t. t. jau padarė viską, kad mes kolaboravimo su naciais reiškinį pažintume ne tik per žydų tautos tragedijos pavyzdį, bet ir per lietuvių tautos (kaip visaapimančios šioje teritorijoje gyvenusių ir tebegyvenančių tautų bendruomenės) tragediją, o pažinę – adekvačiai įvertintume ir pasmerktume? Klausimas išlieka aktualus.
Visai neseniai Estija parodė iniciatyvą įsteigti tarptautinę instituciją, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus, Lietuva savo poziciją dėl tokio tribunolo kūrimo kol kas tik derina. Net ir istorinės atminties puoselėjimo srityje mus aplenkė estai... Nieko nuostabaus žinant, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kurį rengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas, Seimo nariai Juozas Olekas, Valentinas Stundys bei Seimo kanceliarijos darbuotojai dūlo Tautos atstovybės stalčiuose jau penketą metų.
 Korupcijos reiškinio suvokimui skiriama tikrai daug dėmesio, „Transparency International“ (TI) skaičiuojamo Korupcijos suvokimo indekso (KSI) rezultatai rodo neigiamas tendencijas Lietuvoje: 2016 m. TI korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skirti 59 balai iš 100 galimų ir per metus pablogėjusi 38 pozicija 176 šalių sąraše. Kaip matyti iš pastarųjų metų KSĮ rezultatų – „buksuojame“ ir šioje srityje, ar tik ne dėl to, kad kolaboravimas mūsuose tampa įslaptintu reiškiniu? Manau, kad skandinavai, įvertinę teisiškai savuosius kvislingus, todėl ir pasiekė tokių aukštumų KSI srityje. Ką tik pabuvojau mums labai artimoje Šiaurės šalyje – Islandijoje, tai jų žiniasklaida skambina pavojaus varpais, kad ši vos 350 tūkstančių gyventojų turinti valstybė su 78 balais iš 11 nukrito į 14 vietą pasaulyje, o dar palyginti neseniai (2001-2002 metais) buvo įsitvirtinusi 4 vietoje pasaulyje. Lietuva tik 38 vietoje pasaulyje, bet čia ir žiniasklaidoje, ir tautoje vyrauja „olimpinė ramybė“. Kyla natūralus klausimas, ar Islandija negriauna vieną iš tarp kovotojų su korupcija Lietuvoje vyraujančių mitų, kad korupcija būdingesnė mažoms valstybėms, t. y. toms, kur vienas kitą pažįsta arba susiję giminystės ryšiais? Ar tik nebus apsirikta su tokiomis mintimis? O gal tai tik nesusivokusiųjų korupcionierių pasiteisinimas, kaip ir tas, kad korupciją Lietuvoje išpuoselėjo sovietai. Bet gal jie teisūs, nes su sovietiniu režimu kolaboravusi tikrai nemenka tautos dalis toliau tęsia savo kolaboravimo įpročius tik jau kitoje reiškinio dimensijoje – korupcijos srityje. Gal korupcija tik kolaboravimo šešėlis, o mes netyrinėdami kolaboravimo ir jo nesmerkdami, bet atvirkščiai – įslaptindami atskirus šio reiškinio epizodus, tik puoselėjame korupcinę kultūrą ir aplinką Lietuvoje? Ar sulauksime kada Kolaboravimo suvokimo indekso (KSI) tyrimų, kad ir Lietuvos arba Baltijos valstybių lygiu? Ar negalima dėti lygybės ženklo tarp šių dviejų indeksų? Visi šie klausimai įgyja ypatingą prasmę dabar, kai pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje Europoje vis daugėja okupuotų ar aneksuotų teritorijų. Ar mūsų institucijų vangumas ir bandymas nuo visuomenės atsitverti slaptumo žymomis prie to neprisideda?
Ne paslaptis, kad valstybės, šnipinėdamos viena kitą, dažnai naudoja papirkimo (plačiąja prasme – korupcinį) motyvą, kad išgautų vieną ar kitą dominančią informaciją. Visuomenės ir ypatingos jos dalies – besidarbuojančių nacionalinio saugumo institucijose asmenų – atsparumas kolaboravimui ir korupcijai yra esminė mūsų visų siekiamybė, jei vis dar galvojame apie Lietuvos valstybingumą. Kiekvienas kolaboravimo ar korupcijos atvejis nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje yra žymiai pavojingesnis nei kitose srityse. Nota bene (įsidėmėkite gerai) net ir nedidelė suma, figūruojanti „auksinių šaukštų“ istorijoje, daro didesnę žalą piliečių pasitikėjimui mūsų valstybe ir jos nepriklausomybę užtikrinančiomis institucijomis nei neskaidrūs milijoniniai sandoriai sveikatos sistemoje. Ar toks atsakingų pareigūnų elgesys negali būti prilyginamas išdavystei, kolaboravimui su užsienio valstybe ar duotos priesaikos sulaužymui? Bet mūsų Baudžiamasis kodeksas nedaro jokios skirties, spręsdamas, kad nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai skyriuje esantis 120 straipsnis, nustatantis Kolaboravimo esmę, taikomas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, vienodai numato bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tuo pačiu metu Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams skyriuje esantis 225 straipsnis – Kyšininkavimas, kaip labiausia korupcinių nusikaltimų esmę nusakantis, teigia, kad ne bet koks pilietis, o tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gali būti baudžiamas už šią veiką bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu (priklausomai nuo kyšio dydžio) iki penkerių ar aštuonerių metų.
Matome, kad kolaboravimo ir korupcijos skirtingas traktavimas vyrauja mūsų teisėje, todėl svarbu išsamiai ir tolygiai tyrinėti abu reiškinius, kad sugretintume ir nustatytume jų tarpusavio ryšį, priklausomybę vienas nuo kito, taikytume vienodus standartus vertindami ir smerkdami šiuos visuomeninius reiškinius, o gal tik vieno reiškinio skirtingas formas. Pabaigai – paprastas retorinis klausimas: ar Lietuvos aukšto rango politikų bendradarbiavimas su valstybei priešiškų šalių institucijų, organizacijų atstovais neprimena kolaboravimo su politinės korupcijos prieskoniu? Galite neatsakyti. Svarbu nepamiršti, kad kolaboravimas – ne praeities atgyvena. Jis grįžta modernesnėmis formomis, kurioms užbėgti už akių – nacionalinės svarbos uždavinys.
dr. Audrius Skaistys

2017-01-14

Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimo kai kurie aspektai

        Ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevhenui Konovalecui (Yevhen Konovalec (1891.06.14 - 1938.05.23)) skirta paminklinė lenta. 

Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios apie šį prieš 125 metus gimusį ukrainietį buvo labai paviršutiniškos.
2016 m. gruodžio 16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą: Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieno iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai moksliškai pavadintą knygą “Istorinės subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau persiųsti man šį tekstą, ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto dėžutėje radau tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino šiuo pavadinimu).
Toliau cituojama 2011 metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.
“Sklandus bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau – Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą) Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m. balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių (tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti, kad tarpukaryje Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau buvo juos parduoti. Beje, atkūrus Lietuvos valstybingumą 1990 metais tuometinis krašto apsaugos departamento direktorius A.Butkevičius irgi įgijo 2 povandeninius laivus Klaipėdos uosto ir Lietuvos teritorinių vandenų apsaugai).
Kitais metais ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto internacionalizavimo pavojų (N.B. kaip dabar yra žinoma šios dvi įtakingos Europos valstybės Lietuvą jau buvo atidavusios Lenkijos globon, todėl tokios žvalgybinės informacijos perdavimas negalėjo turėti jokios potencialios diplomatinės ar kokios kitos įtakos Lietuvos-Lenkijos galimo karinio konflikto atveju). Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras, kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio 17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos sritį.
Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje“.
            Kaip matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925 metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V. Savukyno vedamos žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis UVO Lietuvos žvalgybai pateikė apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir apie mūsų pateiktą informaciją šiai organizacijai, kas galbūt buvo naudingo jos veikloje Ukrainos teritorijoje.
            Manau, kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J. Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.
            Dar viena labai svarbi sritis, kuris yra nagrinėtina šiame kontekste, tai klausimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą už nuopelnus valstybės saugumo didinimo srityje. Nenagrinėdamas plačiau, kaip tarpukaryje buvo suteikiama Lietuvos pilietybė, noriu atkreipti dėmesį jau į šiais laikais vykstantį ir pastaruoju metu suintensyvėjusį laisvės gynėjų bendradarbiavimą.
            Jau ne kartą teko susitikti į Lietuvą įvairiomis progomis, bet dažniausiai tai sausio 13 -tosios - Laisvės gynėjų dienos - minėjimo proga atvykstant vieną kitą Lietuvos laisvės gynėją iš Ukrainos. Taip, parašiau teisingai, tai yra tie ukrainiečiai, kurie 1991 metais sausio – rugpjūčio mėnesiais gynė Lietuvos laisvę. Juos galima vadinti tikrais mūsų visų laisvės gynėjais ir dabar Ukrainoje vykstančiame kare su Maskvos režimu. Svarbu suprasti, kad šiuo metu jie gina laisvę visos demokratinių valstybių bendruomenės. Šiemet (2017 metų) minėjimuose ir prie laužų bei LRT studijoje matėme Evgen Dykyi, kuris šiemet atvyko kartu su kitu 1991 m. sausio mėn. Lietuvos parlamento gynėju (žr. nuotrauką).
       Tokių gynėjų buvo ir daugiau, dalis jų budėjo su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, todėl yra išlikęs ukrainiečių, saugojusių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos II rūmus 1991 m. sausio-vasario mėn., sąrašas:
1.      Gibraltovski Timofej, Valentino, gim. 1959 m.,
2.      Tyša Jurij, Kazimiero, gim. 1966 m.,
3.      Sovjak Jaroslav, Bogdano, gim. 1964 m.,
4.      Oniščiak Rostislav, gim. 1968 m.,
5.      Micheenko Rostislav,
6.      Priadko Vadim,
7.      Snežko Aleksandr,
8.      Sarvas Michail.   
Šį sąrašą išsaugojo tuometinis vienas iš Lietuvos parlamento gynybos vadovų – Stasys Ignatavičius. Galite užsiduoti klausimą, o kaip jie galėtų būti susiję su Lietuvos Respublikos pilietybe? Atsakymas nėra pakankamai aiškus. Pirmiausia, reikėtų panagrinėti principinę galimybę tokiems asmenims gauti Lietuvos pilietybę, kaip ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei turintiems asmenims. Jei trūksta argumentų, dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, tai reiktų priminti, kad būtent šie užsieniečiai rizikuodami savo gyvybėmis buvo pasiryžę kartu su lietuviais žūti, kad būtų apginta Lietuvos laisvė lemtingaisiais 1991 metų mėnesiais. Pagal LR Pilietybės įstatymo 20 straipsnį „ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“. Be to, jei toks asmuo prašytų, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė, tai jis dar turėtų įrodyti ir savo integravimąsį į Lietuvos visuomenę. Pagal tą patį įstatymą  laikoma, kad „asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“. Tokie štai yra pakankamai realūs reikalavimai asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybingumui ir išreiškusiems norą įgyti antrą – Lietuvos Respublikos pilietybę – pabandyti tapti mūsų pilietinės bendruomenės dalimi. Žinoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka turintis nemenką LR Konstitucinio Teismo jurisprudenciją negalėtų vien remtis gan lakonišku apibūdinimu, kas yra laikoma tais ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei. Konkrečiu atveju yra labai svarbu žinoti, kad Lietuvos parlamento gynėjai ukrainiečiai yra davę Lietuvos kario (savanorio) priesaiką, kuri skamba taip:
Aš, (vardas, pavardė), jums liudijant prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.
Prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus.
Prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti ir
visada dirbti Lietuvos, Tėvynės labui. Tepadeda man Dievas.
Kario – savanorio priesaikoje 1991 metais yra aiškus pripažinimas, kad duodantis ją asmuo laiko Lietuvą savo Tėvyne. Galime šį istorinį priesaikos tekstą palyginti su ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika, kuri duodama įgyjant Lietuvos pilietybę šiais laikais, kai yra 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija:
Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Tepadeda man Dievas.
Akivaizdu, kad pripažinimas Lietuvos savo Tėvyne, kad ir antrąja yra žymiai reikšmingesnis nei pasižadėjimas „gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus“. Esu tikras, kad asmuo, kuris neketina būti ištikimas valstybei, gerbti tos valstybės valstybinės kalbos, kultūros ir papročių ir kitų priesaikoje paminėtų būtinų elementų, tikrai nekels savo gyvybei pavojaus dėl tokios valstybės, jos žmonių, jos teritorinio vientisumo, pagaliau – jos laisvės. O būtent tie ukrainiečiai, kurie gynė Lietuvos parlamentą 1991 metais, savo 26 metų senumo nuopelnais Lietuvos valstybei jau yra įrodę sau ir kitiems, kad priesaikos, duotos tada, jie nesulaužė. Tikėtina tokiems asmenims pareiškus norą gauti savo antrosios Tėvynės – Lietuvos Respublikos – pilietybę reikėtų labai rimtai svarstyti, nes tai būtų ir Lietuvos valstybės interesas parodyti, kad ji laiko Lietuvos laisvės gynimą – ypatingu nuopelnu Lietuvai.
     Žinau, kad tikrai ne vienas 1991 metų laisvės gynėjas tikrai pasirašytų rekomendaciją tokiam ukrainiečiui siekiančiam Lietuvos Respublikos pilietybės,
kurioje nurodytume savo nuomonę apie tokio asmens veiklą, kuria jis ypač reikšmingai prisidėjo ir vis dar prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.

Dr. Audrius Skaistys
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys