O šiemet jau ir 26 metinėms įsibėgėjant noriu priminti ir sau ir kitiems tuos įspūdžius, kuriuos paminėjau šiandien duodamas savo interviu LRS televizijai laidai "Seimas tiesiogiai".
Tos 1991 m. sausio nakties prisiminimai giliai įstrigo mūsų, jauniausių iš man žinomų parlamento gynėjų šaulių, „trijų muškietininkų“ brolio Gedimino Skaisčio, klasioko Mindaugo Balčiausko ir mano atmintyje. Žinoma, kalbu tik apie savo asmeninius išgyvenimus, tačiau, be tuomečių bendražygių (ne vien čia išvardintų) tam tikrų inspiracijų, jie būtų neįmanomi.
Tuo metu man ir Mindaugui buvo po šešiolika, o broliui – beveik 18 metų. Užėmus spaudos rūmus (tuo metu buvau pamokose Vilniaus 43-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ pagrindinė), nedelsiant atsidūriau Aukščiausioje Taryboje, iš kurios prieigų grįždavome kiekvieną vakarą. Tą dieną su kitais šauliais, kaip ir sausio 8 dieną, buvome pakviesti į vidų, kad sustiprintume gynybines pozicijas. Po kiek laiko buvome išrikiuoti, buvo pasakyta aiškiai, kad įtampa didėja, kad jau yra žuvusių ir sužeistų, kad tikėtinas Aukščiausiosios Tarybos puolimas, buvo skirtas laikas apsispręsti... Mes pasinaudojome mus suteikta galimybe per 15 minučių (tiek ir neprireikė) apsispręsti: likti Aukščiausiosios Tarybos rūmų viduje, prisiekti ir nuo to momento būti priklausomiems nuo vadų įsakymų, ar išeiti ir, branginant savo gyvybę, likti laisvės gynimo paraštėse. Apsisprendėme labai natūraliai, nes kovotojo už laisvę genas atėjęs iš protėvių, prosenelių, senelių ir tėvų, neleido mums pasielgti kitaip, todėl ir pasilikome viduje. Taip ir prisiekėme 1991 m. sausio 11-tąją: „...negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę...“ ir tapome pilnateisiais Lietuvos kariais, kuriems, kaip sakė tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius A. Butkevičius, turi būti taikoma Ženevos konvencija. Visiškai nesuvokdami, kas toje mistinėje Ženevos konvencijoje rašoma, juolab manyčiau, kad ir pats A.Butkevičius nebuvo įsitikinęs savo žodžių tikrumu, visgi jautėmės „pamaloninti“ tokio reikšmingo dokumento dėka tapę tarptautinės teisės subjektais. Nuo priesaikos davimo momento tapome kariais, kurių teises, gyviems pakliuvus į priešų rankas, turėtų saugoti paminėtas dokumentas.
Neslėpsiu, mes tikėjome, kad nors vienas iš mūsų trijulės išgyvens galimą Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo šturmą, bet nė vienas nesitikėjome, kad Parlamento viduje buvusieji galės prasiveržti pro apsupimą ir išvengti paėmimo į nelaisvę . Todėl tuo metu gana gyvai spėliojome, kokias mūsų teises ta Ženevos konvencija gins.
Kol tai aptarinėjome, mus supo ne priešų kareiviai, bet Parlamento gynėjai, buvę Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) išorėje. Jautėme jų ir savo artimųjų palaikymą. Beje, mūsų vadovybė – Vytautas Geštautas, Sigitas Vaitulionis ir kiti skambino tėvams ir atsiklausė jų leidimo mums, paaugliams, būti čia, Lietuvos širdyje. Tėvų atsakymas buvo: „Tebūnie taip, kaip jie patys apsisprendė...“.
Mūsų apsisprendimas, sutvirtintas priesaika, buvo aiškus ir nenuginčijamas: kovoti iki paskutinio atodūsio. Tą suprasdami, mūsų vadai neilgai atkalbinėjo mus išeiti iš AT pastato ir taip bandyti išlikti gyviems. Po dvidešimpenkerių metų sakau visiems (tėvams ir vadams) ačiū, kad patikėjo mumis ir mūsų ryžtu, kad dabar oriai galime žiūrėti vienas kitam į akis, ir sakyti: nepabūgome, neišdavėme, nesulaužėme priesaikos... Galbūt būtent taip jie išgelbėjo mūsų gyvybes, nes tikrai būtume atsidūrę kitoje laisvės barikadoje - prie Televizijos bokšto, kur savo paskutinę pareigą Tėvynei atliko broliai šauliai – „Geležinio vilko“ motokuopos nariai: Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius. Ten, lemtingą naktį iš sausio 12-tosios į 13-tąją buvo ir mano tėvai, kurie, palikę 6 metę sesutę pas kaimynystėje (Karoliniškėse) gyvenusią (šviesios atminties) močiutę, taip pat išėjo ginti Lietuvos laisvės. Jau gerokai vėliau sužinojau, kad prie TV bokšto budėjo ir mano uošviai.
Mes gi likome taip vadinamojoje „paskutinėje valstybingumo barikadoje“ – Tautos atstovybėje. Tuo metu mus gynė kitose barikadose stovėję žmonės: prie TV bokšto, prie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, prie telekomų, Sitkūnuose ir prie kitų svarbių valstybingumui objektų. Net kai kurios tą naktį fiziškai pralaužtos, bet dvasiškai nepalūžusios žmonių sielų stiprybės barikados telkėsi prie tą naktį svarbiausios Lietuvoje – paskutinės barikados...
Sausio 12-tą gavome savo Parlamento gynybos užduotį ir atsakomybės sritį - užtikrinti Seimo II-jų rūmų vieno iš antro aukšto lango gynybą, (tuometinis 1-masis aukštas jau buvo užbarikaduotas iš išorės apstatytas statybiniais blokais), buvo tikimasi šturmo per stogą, 2 aukštą ir panašias vietas. Taip mes atsidūrėme tuometinės AT deputatės Nijolės Ambrazaitytės kabinete, kur pasiėmę savo „ginklus“ – armatūros strypus – rezgėme savo gynybos planą. Buvome pasiryžę žūtbūtinei kovai. Į AT deputatės kabinetą skambino Pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universiteto) studentai teiraudamiesi, kaip prisidėti prie AT gynimo. Skambino ir kiti žmonės ypač po to kai, tą naktį įvykęs sovietinės agresijos aktas - Televizijos ir radijo komiteto bei Televizijos bokšto šturmas - pareikalavęs taikių žmonių aukų, „atkirto“ Parlamentą nuo masinių informavimo priemonių, o tuo pasinaudoję „sovietiniai politrukai“ jau skelbė: „Parlamentas ir Landsbergio klika žlugo...“. Žmonės tuo netikėjo, skambino ir klausė, ar mes dar gyvi ir ar Parlamentas neužimtas. Mes jiems atsakydavome: „mes dar gyvi“, „Parlamentas dar nešturmuojamas“, „laikomės“. Mums linkėjo laikytis, nepasiduoti, perduoti žinią AT vadovybei, kad visa Lietuva su jais, ir, kas turbūt tuo metu pasirodė svarbiausia, – Dievo pagalbos.
Tikrai nesuklysiu, kad sausio 11-tąją savo priesaiką baigdami žodžiais „Tepadeda man Dievas!”, kiekvienas iš mūsų tikėjosi šios Dievo pagalbos, ir stebuklas įvyko.
Tai akivaizdžiai įrodo vienas su tuo susijęs lemtingosios nakties epizodas neišdildomai įstrigęs mano atmintin, tai kunigo Roberto Grigo laikytos šventos mišios, nuodėmių atleidimas ir „vizitavimas...“. Jis eidavo pro Parlamento gynėjus ir vien savo pasirodymu pakeldavo dvasią, suteikdavo nusiraminimą... Neslėpsiu, jo, man, būnant tik šešiolikmečiu, labai reikėjo. Už tai aš esu dėkingas iki šiol.
Ypatingai tada, kai Vilniaus šaulių vadovybė po vieno iš tą naktį paskelbtų kovinės padėties pavojų sugalvojo (kaip supratau nesuderinusi su AT gynybos štabu) padaryti mane ryšininku tarp štabo ir LŠS narių gynybinių pozicijų AT II rūmuose. Atsimenu, koks buvo nustebimas tuomet AT Gynybos štabe posėdžiavusių asmenų: A.Butkevičiaus, J.Gečo, G.Jankaus, A.Skučo ir kitų, kurių taip gerai iš matymo nepažinojau, kai atvykęs staigiu judesiu atidariau „štabo“ duris su armatūros strypu rankoje ir raportavau apie savo naująją užduotį. Kai kurie vyrai buvę viduje iš nuostabos net išsižiojo. Man mandagiai buvo pasiūlytą prisėsti ant prie „štabo“ buvusių minkštasuolių, kur turėjau „laukti nurodymų“. Ten nors ir saugiau, bet nesijaučiau geriau, vien dėl to, kad naująją užduotį teko įgyvendinti visiškai vienumoje, neturint net su kuo pasikalbėti, tada belieka tik malda.. ir rašinėjimas ant armatūros strypo rankenos „1991 m. sausio 12/13 d.“, „Vilnius AT“.... Ir tada paskelbiamas dar vienas pavojus... šalia manęs už minkštasuolių (kaip priedangos) įsitaiso keletas šautuvais ginkluotų karių, jie turbūt atliko „štabo“ paskutinės gynybinės linijos užduotį, ir vėl pavojus atšauktas, nes tankai pravažiavo pro tunelį ir neužsukę „į svečius“ nuriedėjo į Šiaurės miestelį. Prie „štabo“ formuojamas naujas gynybinis būrys iš studentų, kurie turėjo užimti gynybines pozicijas už AT ribų. Prie manęs – patogiai įsitaisiusio minkštasuolyje – priėjęs studentas paklausė, ar negalėčiau jam atiduoti savo armatūros strypo, nes jo užduotis daug pavojingesnė – išėjus į išorę, kur buvo susirinkę daugybė žmonių, tapti jų priešakinių pozicijų saugotoju, o ginklo jokio (net armatūros strypo) jis neturėjo... Nors ir nelengva buvo išsiskirti su savo vieninteliu tąnakt „ginklu“, bet, žinoma, įvertinęs jo reikalingumą vykdant savo ir to studento užduotis, atidaviau. Tikiuosi, kad tas buvęs studentas dar gyvas ir sveikas, nors ir prabėgo 25 metai (norėtųsi jį vėl kada susitikti, nors vardo ir pavardės nežinau). Tąnakt berods paryčiais buvo paskelbtas dar vienas pavojus, bet be ypatingų įvykių ryte savo „postą“ apleidau ir grįžęs (beginklis) raportavau šaulių vadovybei, kad savo užduotį lyg ir įvykdžiau. Vėliau apie savo naktinius nuotykius ir apie ginklo praradimo aplinkybes papasakojau savo bendražygiams.
Labiausiai už mūsų pergalę ir už tai kad išlikome esu dėkingas tiems, kurie saugojo Lietuvą visur, kur bebūtų (prie TV bokšto, Sitkūnuose, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Parlamento...) jų buvimas išgąsdino okupantą, todėl žemai lenkiu galva prieš tuos, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes šiemet jau 24-tąjį kartą minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas. Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą