2019-03-01

Riebaus Vilniaus biudžeto trupiniai kultūros paveldui



Kalendorinis pavasaris, pakvipęs šaltais vėjais, Kaziuko muge ir nerimastingu riebiojo andradienio (Užgavėnių) laukimu, primena ir tai, kaip miestui kasmet svarbu Šventų Kalėdų laikotarpiu pasipuošti ištaiginga kalėdine eglute, suorganizuoti aplink ją amatininkų turgelį, kalėdinių renginių mažiesiems ir jų tėveliams... Smagu ir tai, kad nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamus politikus vis pagauna pasipuikavimo savo miesto žaliaskare (o šiuo metu - žiemos išvarymo iš kiemo) kvaitulys, kuris atsispindi ir „nuveiktų darbų“ ataskaitose. Visuomet tuo pat metu per šalies visuomenės informavimo priemones nuslenka pasiliaupsinimų lavinos, padailintos savivaldybių nusamdytais opusų rašytojais. Visi jau žinome, kad Šv. Kalėdų ir Šv. Kazimiero mugės šurmuliai turi tą pačią savybę - pabaigtuves, bet nesinorėtų, kad baigtųsi jau veik 700 metų gyvuojantis Vilniaus sanasis miestas ir jo priemiesčiai. Gyvenant Vilniuje, atrodo natūralu didžiuotis jo ilga ir garbinga istorija, grožėtis į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu Vilniaus senamiesčiu. Širdį džiugina, kai mus vadina puikiąja Šiaurės Jeruzale ir jau rečiau bet vis vien širdį paglostančiai – Šiaurės Atėnais. Tačiau akivaizdu ne visiems mums vienodai svarbios asociacijos, kuriomis pristatomas Vilnius.
Paklausius, koks yra Vilniaus apibūdinimas, paskutines kadencijos savaites skaičiuojančiam sostinės merui Remigijui Šimašiui iš lūpų sprūsta ne šiauriausio senojo žemyno baroko puošmenos, bet Europos G taško epitetai.
Deja, ta pati tendencija matosi ir skirstant lėšas. Jei vaizdingojo G taško kampaniją administruojančiam VšĮ „Go Vilnius“ skiriama per 2,5 mln. Eur. per metus, tai istoriniam paveldui išsaugoti – tik beveik 0,5 mln.
Nors R.Šimašius gan dažnai puikuojasi savo vadovaujamos savivaldybės vizitine kortele – Vilniaus senamiesčiu, tačiau ne jo vadovaujama savivaldybė, bet nykstančiu paveldu susirūpinę bendrapiliečiai vis dažniau kreipiasi į UNESCO ekspertus ir vis garsiau skambina pavojaus varpais.
Apskritai, analizuojant Kultūros ministerijos dabar pateikiamus duomenis, akis bado Vilniaus valdžios nemeilė kultūrai, o ypač – kultūros paveldui. Pagal kultūros paslaugų finansavimą Vilnius patenka į mažiausiai lėšų tam skiriančių savivaldybių grupę (mažiau nei 28 Eur. gyventojui). O Valstybinės kultūros paveldo komisijos duomenimis, kultūros paveldo išsaugojimui meras su komanda 2017 metais teskyrė nepilnai 1 eurą vidutiniškai vienam sostinės gyventojui.
Norisi tiesiog palyginti, kad iš didžiųjų miestų, Kaunas skiria 2,6 Eur/gyventojui, o Klaipėda net 15,4 Eur. Manau, kad tai yra kiekvieno miesto savigarbos ir savivertės reikalas. Juk tai ne tik Vyriausybės, bet ir savivaldybės kompetencijos klausimas.
Todėl keistai atrodo mero apsižodžiavimai su Vyriausybe ar Seimu dėl skurdžių lėšų Gedimino kalnui gelbėti. Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Kartais miesto vadovas su savo svita galėtų patys prisiimti atsakomybę: tiek moralinę, tiek ir finansinę.
 Tačiau jiems smagiau, kai vietoj to - 40 etatinių VšĮ „Go Vilnius“ darbuotojų administruoja keletą investicijų pritraukimui skirtų projektų ir reklaminiais filmukais įsivaizduoja kuriantys viešąją nuomonę, dažnai egzistuojančią tik virtualioje realybėje arba iš oro baliono skrydžio perspektyvos pagražintame Vilniuje. Tačiau nusileidus ant žemės šis virtualus spindesys, deja, virsta skurdo vakariene.
Neaimanuosime nurodydami visus Vilniuje susikaupusius ir besikaupiančius kultūros paveldo srities skaudulius, pinigai skiriami šiai sričiai iš Vilniaus m. savivaldybės biudžeto kalba už save. Kiek kainavo Gedimino pilies kalno sutvarkymas Vilniaus m. savivaldybei iš didelio „vargo“ tesukrapštančiai 0,5 mln Eur. visam Vilniuje esančiam kultūros paveldui ir kiek šio kalno avarinės būklės likvidavimui buvo skirta visų mokesčių mokėtojų pinigų?
Tai retorinis klausimas. Neprašau atsakymų. Tikiu, kad kada nors bus pateikta išsami kalno gelbėjimui panaudotų lėšų ataskaita ir nereikės dar vienos tyrimo komisijos Seime.
Visgi sostinės valdantieji 2018 metais, paskelbtais Europos kultūros paveldo metais, neskyrė adekvataus finansavimo kultūros srities paslaugoms, o tuo pačiu ir kultūros paveldui. Patvirtintame „riebiajame“ 2019 m. biudžete, kur numatomos pajamos siekia 640 mln. Eur (~8,6 daugiau nei 2018 m.), numatyta skirti tik apie 50% paskaičiuoto poreikio kultūros paveldui, o Senamiesčio atgaivinimui numatyta apie 450 tūkst. Eur (~8,6% mažiau nei 2018 m.). Be abejonės rinkėjai netrukus įvertins ir tai bei „įdarbins“ Vilniuje tokią valdžią, kuri ne tuščiais pasiliaupsinimais myli Lietuvos sostinę, bet realiomis investicijomis, puoselėjančiomis mūsų tautos kultūros paveldą, o ypatingai - UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašo grynuolį - Vilniaus senajį miestą.

Dr. Audrius Skaistys
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų
sąrašo 14-oje pozicijoje įrašytas kandidatas
į Vilniaus m. savivaldybės tarybą



Komentarų nėra: