2008-11-05

Išrinktieji į Seimą tarp priesaikos ir „laisvo mandato“

Artėja lapkričio vidurys, kai prisieks 2008 m. į Lietuvos Respublikos Seimą išrinkti asmenys, tas visai Lietuvai svarbus įvykis ir tapo šio straipsnio priežastimi. Norėtųsi pasidalinti savo įžvalgomis apie Tautos išrinktųjų ir Tautos atstovų sampratą, kuri mūsuose yra beveik visada tapatinama, bet realybėje gali skirtis. Šiuo klausimu jau ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas vis artinantis mūsų visuomeninius santykius prie tų normų, kurias referendumu 1992 m. spalio mėn. 25 dieną priėmė Tauta.
Ne vieną kadenciją esantys Seimo nariais dažnai pamoko Seimo „naujoką“: „na štai Tauta mus išrinko ir mes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (LRK) ir Seimo statutą esame nepriklausomi nuo jokių įsipareigojimų, t.y. turime „laisvą mandatą“. Kaip teigia LRK 59 straipsnio paskutinė dalis – „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų“. Pagal tai galima suprasti, kad partijų programos, partijų ir frakcijų vadovų paliepimai ar koalicinės sutartys tau, kaip Seimo nariui, neturi jokių imperatyvų, juk tu jau esi visos Tautos atstovas ir priimi sprendimus vadovaudamasis Konstituciją ir valstybės ineresais, pagal savo sąžinę ir įsitikinimus. Štai taip kartais Seimo nariai yra pamokomi atstovauti Tautą. Tačiau, ar iš tiesų Seimo nario nevaržo jokie įsipareigojimai? Mano giliu įsitikinimu yra atvirkščiai ir tą patvirtina ta pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jos, kaip vientiso teisės akto esmė yra ta, kad vienas sakinys ištrauktas iš teksto neturi jokio prioriteto prieš kitas nuostatas, o jos kaip tik ir riboja Seimo nario laisvę.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (LRK) 59 str. teigia: „išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“, o kita to paties straipsnio nuostata „Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato“ patvirtina, kad Seimo nario priesaika yra netgi svarbesnė nei rinkėjų išreikšta valia per rinkimus. Išrinktasis į Seimą asmuo neįgyja jokių Tautos atstovo teisių, o kartu ir pareigų nuo jo išrinkimo momento, bet tik tada, kai prisiekia – duoda specialią Seimo nario priesaiką. Tokia nuostata verčia kreipti dėmesį į patį Seimo nario priesaikos tekstą, kuris yra įtvirtintas Seimo statute:
Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!”.
Nors galima prisiekti ir be paskutinio sakinio iš nurodyto priesaikos teksto galima nustatyti, kad prisiekiantysis be ištikimybės Lietuvos Respublikai pasižada gerbti, vykdyti, saugoti, stiprinti ir tarnauti visai eilei šioje priesaikoje nurodytų konkrečių vertybių. Be tokio įsipareigojimo Tautai, kuri išrinko savo atstovą, Seimo narys neįgyja teisės vadintis Tautos atstovu ir, žinoma, netampa Tautos atstovo teisių ir pareigų turėtoju.
Svarbūs ir kiti su Seimo nario priesaikos davimu susiję aspektai – priesaikos davimo ceremonija ir padariniai atsirandantys atsisakius duoti priesaiką arba davus ją su išlygomis. Be to, yra svarbu ar Seimo nario priesaiką duodantis asmuo yra nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su kita valstybe, t.y. svarbu ar jis neturi dvigubos pilietybės ar kažko panašaus į kitos valstybės pilietybę. Susisiejimas pasižadėjimu su kita valstybe galėtų būti suprantamas ir kaip pasižadėjimas bendradarbiauti su kitos valstybės specialiosiomis arba kitomis valstybinėmis institucijomis.
Visai neseniai Lietuvoje didelio atgarsio susilaukęs garsaus Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo Lietuvos pilietybės netekimo atvejis, sako, kad jei šis Lietuvai nusipelnęs asmuo ir prisieks Lietuvai bei tuo pagrindu gaus antrąją – Lietuvos pilietybę, t.y. kartu su turima Austrijos pilietybe, tai dar nereiškia, kad šis asmuo galės tapti Seimo nariu. A.Narbekovas galėtų juo tapti tik tuo atveju, jei jis būtų išrinktas į Seimą Lietuvos Respublikos pilietis, atsisakytų Austrijos pilietybės ir jos netektų pagal Austrijos teisės aktų nustatytą tvarką iki Seimo nario priesaikos davimo dienos.
Ši LRK nuostata yra labai svarbi ir aktuali kai kuriems būtent 2008 m. rudenį išrinktiems į Seimą asmenims. Manyčiau, kad Vyriausioji rinkimų komisija turėtų pagal savo įstatymais nustatytas pareigas išsiaiškinti, ar kai kurie glaudžiais ryšiais su kitomis valstybėmis susiję asmenys, kurie šiemet yra išrinkti į Seimą neturi LRK nustatytų - priesaika ar pasižadėjimu pagrįstų sąsajų. Susisiejimas pasižadėjimu su kita valstybe galėtų būti suprantamas ir kaip pasižadėjimas bendradarbiauti su kitos valstybės specialiosiomis arba kitomis valstybinėmis institucijomis. Apie tai sako Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo 8 str. 3 d. Šioje dalyje teigiama, kad slapta bendradarbiavusių ir istatymo nustatyta tvarka neprisipažinusių tai darius, o vėliau užėmusių su priesaikos davimus susijusias pareigas asmenų veikla vertinama kaip priesaikos sulaužymas.
Būtent tokių ar kitokių sąsajų gali turėti Viktor Uspaskich su Rusija, Valdemar Tomaševski, Michal Mackevič, Jaroslav Narkevič su Lenkija. Kaip teigia į Seimą išrinktas Gintaras Songaila savo 2008 m. lapkričio 4 d. kreipimesi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, kad birželio 16 d. Lenkijos Prezidentas Pacų rūmuose 71-am Lietuvos Respublikos piliečiui įteiktė taip vadinamas „Lenko kortas“ tarp jų ir dviem asmenims, kurie šiuose rinkimuose taip pat buvo išrinkti į LR Seimą: Valdemar Tomaševski ir Michal Mackevič. Tai ypatingai svarbu nustatyti būtent dabar, kai Lenkijos propaguojamas ir nuo š. m. balandžio įsigaliojęs Lenko kortos įstatymas populiarėja Lietuvoje tarp lenkakalbių jos piliečių ir Lenko kortos turėtojui suteikia tam tikrų pilietinių ir politinių teisių Lenkijoje ir įsipareigojimų Lenkijos Respublikai.
Asmuo turintis Lenko kortą gali nemokamai gauti ilgalaikę vizą, suteikiančią teisę į daugkartinį įvažiavimą į Lenkijos Respubliką; gali legaliai dirbti Lenkijos Respublikoje; gali vykdyti ūkinę veiklą, Lenkijos Respublikoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lenkijos piliečiai; turi teisę į nemokamą švietimą pradinėse septynmetėse, vidurinėse ir aukštosiose švietimo įstaigose turėdamas vienodas teises, kaip ir Lenkijos piliečiai; ūmios ligos atveju gali gauti būtiną medicininę pagalbą, kaip ir Lenkijos piliečiai; turi teisę gauti 37 procentų nuolaidą geležinkelio transporto bilietams keliaudami Lenkijos teritorijoje; gali nemokamai lankytis valstybiniuose Lenkijos muziejuose; turi pirmumo teisę prašydami finansinės paramos iš Lenkijos valstybės ar savivaldybės biudžeto skirto užsienyje gyvenantiems lenkams paremti. Asmuo prašydamas Lenko kortos turi per Lenkijos konsulinę įstaigą raštu pareikšti savo valią priklausyti Lenkų tautai. Be to, „Lenko kortos“ gavimas ar prašymo atmetimas siejamas su Lenkijos Respublikos gynyba, saugumu, viešąja tvarka, nekenkimu pagrindiniams Lenkijos Respublikos interesams. Būtent tokiu būdu Lietuvos pilietis turintis Lenko kortą gali būti susijęs pasižadėjimu su kita valstybe – Lenkija. Štai čia būtų pirminės svarbos darbas jau ne tik Vyriausiajai rinkimų komisijai, bet ir Valstybės saugumo departamentui, kuris pagal jo veiklą reglamentuojantį įstatymą „saugo Lietuvos Respublikos suverenitetą ir jos konstitucinę santvarką“. Šios institucijos turėtų nustatyti, ar tarp išrinktųjų į Seimą (be jau įvardintų dviejų asmenų) nėra Lenko kortos turėtojų, o jei tokių yra, tai pasiūlyti jiems šio kortos nustatyta tvarka atsisakyti iki Seimo nario priesaikos davimo dienos. Priešingu atveju asmuo raštu išreiškęs savo valią priklausyti Lenkų tautai gali duoti melagingą Seimo nario priesaiką, nes jis ją duodamas turi prisiekti sąžiningai tarnauti Tėvynei, kuri gali būti skirtingai suprantama.
Mano įsitikinimu LRK minimas Seimo nario mandatas yra tam tikra abipusio pasitikėjimo išraiška, kuri įgyjama Tautai išrinkus savo atstovaujamąjį, o atstovaujamajam prisiekus tinkamai atstovauti jos (Lietuvių tautos) interesus ir ištikimybę Lietuvos Respublikai. Priesaikos tekstui ir jos davimo ceremonijai turi būti teikiama derama pagarba ir reikšmė, nes netiksliai arba su išlygomis perskaitytas priesaikos tekstas turi būti nedelsiant įvertintas, paprašant pakartoti tikslų priesaikos tekstą arba, jei tai padaryta sąmoningai - siekiant suklaidinti Tautą, tai toks veiksmas turi būti vertinamas, kaip savanoriškas atsisakymas priimti Tautos teikiamą mandatą. Priešingai, viską atlikus sklandžiai išrinktasis į Seimą įgyja visas Tautos atstovo teises ir pareigas. Jo mandatą riboja jo duota priesaika, kurios sulaužymas yra teisinis pagrindas inicijuoti apkaltą. Apkaltos metu arba patvirtinamas arba atmetamas priesaikos sulaužymo faktas. Svarbu ir tai, kad priesaikos sulaužymas yra bendresnis pagrindas už kitus du apkaltos pagrindus – šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir nusikaltimo padarymą, nes pastaraisiais veiksmais būtų sulaužoma Seimo nario priesaika.
Dar viena ne mažiau svarbi užduotis būtų Seimo kanceliarijai, pasišovusiai naujus Seimo narius išmokinti parlamentarizmo vingrybių. Jai pačiai, pirmiausia, reikėtų atskirti esminius Seimo nario teisių ir pareigų klausimus, nuo neesminių – įstatymleidystės technikos ir Seimo nario buities sąlygų išaiškinimo ir pasirūpinimo jomis klausimų. Dabar yra įprasta antraeiliais dalykais užgožti Tautos atstovybės esmę sudarančius klausimus. Pradėti reikėtų nuo to, kad LRK nuostata „išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai“ reiškia išankstinio „pasirūpinimo“ išrinktaisiais nelegalumą, kas dar neretai pasitaiko. Š.m. lapkričio 5 dieną Vyriausioji rinkimų komisija išrinktiesiems į Seimą išdalino Seimo nario pažymėjimus, kurie suteikia teisę vadintis Tautos atstovu ir kitas tam tikras teises, bet šie išrinktieji prisieks dar tik po maždaug 10 dienų. Todėl kyla natūralus klausimas, koks yra ir bus tų Seimo nario pažymėjimą gavusių išrinktųjų į Seimą statusas tada, kai dalis iš jų atsisakys prisiekti, prisieks su išlygomis, arba tas 10 dienų iki jie duos Seimo nario priesaiką? Gal kaip tik šis laikotarpis ir reiškia „laisvą“ Seimo nario mandatą, nes jis yra neįsipareigojęs Tautai jokiomis priesaikomis. O gal Seimui vėliau teks dėl jų priimti nutarimą, kuris naikintų tokį Seimo nario mandatą? Štai kokią maišalynę sukelia tam tikros loginės sekos nesilaikymas – iš pradžių Seimo nario priesaika ir su ja įgyjamas Tautos atstovo statusas, o kartu ir Seimo nario pažymėjimas. Tai tiek lapkritinių darbų būtų mūsų valstybės institucijoms siekiant efektyviai įgyvendinti LRK nuostatas tuo būdu lengvinant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo darbą. Pilietinės visuomenės uždavinys būtų prižiūrėti ar visos valdžios įstaigos tinkamai tarnauja žmonėms.

1 komentaras:

MARCIN rašė...

Audrius,
My dear Friend. Let me write in English, as my Lithuanian is not enough to express my thoughts. But it is enough to read and understand what you wrote about “Lenko korta”.

I really didn’t expect that you would write so many things that may confuse people who read your blog and create not nice atmosphere in Polish-Lithuanian relations not on the level of state, but also between normal people.

First of all, the Polish Card (Lenko korta) does not mean that person holding it gets the Polish citizenship. It is clearly stated in the Card. And as far as I know Tomasevski, Mickievicius or Narkevic (pay attention that their names are written in Lithuanian, not in Polish: Tomaszewski, Mickiewicz, Narkiewicz) have Lithuanian citizenship and have proved that they are devoted to the work for Lithuania - as members of Seimas or as deputy foreign minister. The Card confirms only that people who have the Card had some Polish roots; either grandfathers or parents were Polish. And that people feel some sentimental feelings toward Poland. That is not prohibited by international nor national law.

Second, you mention some benefits for people holding Polish Card. Ok, there are some benefits BUT pay attention that Poland and Lithuania are both now in the European Union and Lithuanians A) don’t need any long-term visas to enter Poland; B) can enter Poland freely and whenever they wont; C) can work in Poland without any permission and have their own business there; D) can access Polish education on the same rules as any other EU citizens (primary schools in Poland lasts for 6, not 7 years as you wrote!); E) can access health service etc. The only one difference is that Polish card holders receive some discount in railways.

But this absolutely does not mean that they have obligations towards Poland and I really can not imagine situation when, for example, Poland calls for Polish card holders to stand up and fight against Lithuania… This is ridiculous, especially because we are both in the EU.

It’s a pity that I haven’t seen this blog entry before we met in Berlin. I could explain this personally. I really can not understand why you, as a candidate from TS-LKD party (which won the elections) try to undermine Polish-Lithuanian relations, which have not been perfect in the past. But we should work together, you and me and others, to help to build these relations and to end with stupid stereotypes. And comparing Uspaskich with Neverovic or Tomasevski is a bit misunderstanding.

This is especially sad, because I know that you are a friend of Poland, Audrius.

If you need some real and first-hand information about Poland, let me know… Sometimes it’s better not to rely on sterotypes. All the best, marcin