Ant Lietuvos šaulių
sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevgenui Konovalecui (Evgen Konovalec) skirta paminklinė
lenta. Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų
Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios buvo labai paviršutiniškos. Š.m.
gruodžio16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą:
Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens
skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną
pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieną iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai
moksliškai pavadintą knygą “Istorinės
subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos
apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą
minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau
persiųsti man šį tekstą. Ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto
dėžutėje radau minėtą tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo
trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė
referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino
šiuo pavadinimu).
Toliau cituojama 2011
metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos
apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir
Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.
“Sklandus
bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos
padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau –
Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą)
Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m.
balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku
E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų
sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas
A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai
metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių
(tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos
žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš
Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti,
kad Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos
juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija
turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau
buvo juos parduoti).
Kitais metais
ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą
planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei
mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną
atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos
vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto
internacionalizavimo pavojų. Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio
mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir
Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO
įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos
planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras,
kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio
17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir
Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos
sritį.
Laikinojoje Lietuvos sostinėje
Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas
Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias
kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo
perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir
Paryžiuje“.
Kaip
matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai
išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu
ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra
apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925
metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų
priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių
vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V.Savukyno vedamos
žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA
pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis Lietuvai UVO pateikė
apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir kokia buvo mūsų pateikta informacija šiai
organizacijai.
Manau,
kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario
Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug
įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J.
Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo
neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA
nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar
daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu
stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.
Dr. Audrius Skaistys
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys ir
Atlanto sutarties
Lietuvos bendrijos valdybos narys