Genocidas vienodai skaudus jį patyrusių tautinių grupių atstovams

 

Kad ir kaip būtų keista lapkričio 30-ąją – Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto dieną – kalbėti apie Mažosios Lietuvos ir būtent jos dalies – Klaipėdos krašto netekimą 1939 m., tačiau šios atmintinos dienos fone yra labai svarbu prisiminti tikslias datas, kurios būtų laikomos dalies Lietuvos okupacija, o tuo pačiu ir II pasaulinio karo pradžia Lietuvoje.

Šių istorinių įvykių vertinimas pasirodė vertas didesnio tyrimo, išanalizavus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) 2020-11-24 raštą Lietuvos Respublikos Vyriausybei „Dėl papildomų asignavimų skyrimo 2021 metams“. Šiame rašte kalbama apie LGGRTC tyrimų lauke esančius laikotarpius, kurie anot centro prasideda 1940 m. birželio 15 dienos pirmąją sovietine okupacija. Pagal LGGRTC įstatymą viena iš šio centro funkcijų „tiria ir teikia informaciją apie <...> nukentėjusius nuo 1939–1990 m. okupacijų ir 1990–1991 m. SSRS vykdytos agresijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos gyventojus, pasipriešinimo okupacijoms dalyvius“. Įstatyme įvardintas laikotarpis lyg ir apimtų po 1939 m. Hitlerinės Vokietijos žodinio ultimatumo Lietuvai – kai Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas, 1939 m. kovo 20 d. (A.Hitlerio 50-tojo gimtadienio proga) išsakė šį ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, keliaujančiam iš Romos į Lietuvą – esantį laikotarpį. Reicho valdžia pareikalavo, kad Lietuva perduotų jiems Klaipėdos kraštą (vokiečių vadinamą Mėmelio teritorija), atskirtą nuo Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo, grasindama, kad kitu atveju Vermachto pajėgos įsiverš į Lietuvą ir nesustos iki pat Latvijos sienos.

1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta priimti ultimatumą pasirašydama Berlyne sutartį šiomis sąlygomis:

• I Straipsnis: Klaipėdos kraštas, atskirtas nuo Vokietijos Versalio sutartimi, nuo šiandien vėl prijungiamas prie vokiečių Reicho.

• II Straipsnis: Klaipėdos kraštą turi palikti visi Lietuvos kariniai ir policijos daliniai. Lietuvos valdžia turi užtikrinti, kad evakuacijos metu, teritorija bus palikta tvarkinga.

Abi pusės skirs savo įgaliotinius tol, kol tai bus būtina, kurie galės tvarkyti Klaipėdos krašto administravimo perdavimą, nepriklausantį autonominiams valdžios organams.

Kitų klausimų, iškilusių dėl priklausomybės perdavimo, ypač dėl ekonomikos ir finansų bei dėl pareigūnų ir pilietybės reglamentavimas yra paliekamas atskiroms institucijoms.

• III Straipsnis: Kad patenkinti Lietuvos ekonominius poreikius, Klaipėdoje bus įkurta laisva Lietuvos ekonominė uosto zona. Detalės bus suderintos pagal nurodymus, pridėtus prie šio susitarimo.

• IV Straipsnis: Kad sustiprinti jų (lietuvių) apsisprendimą ir apsaugoti gerus santykius tarp Vokietijos ir Lietuvos, abi pusės susitaria nepulti viena kitos, panaudojant jėgą, bei nepalaikyti jokios trečiosios jėgos, rodančios agresiją vienai iš minėtųjų valstybių.

• V Straipsnis: Šis susitarimas tampa galiojančiu, jį pasirašius. Liudininkai, tarp kurių yra ir abejų pusių įgaliotiniai, pasirašę šią sutartį, paruošia dvigubą originalą, vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Kaip žinome iš istorijos jau tų pačių 1939 metų rugpjūčio 23 dieną (praėjus tik 4 mėnesiams ir 1 dienai nuo šios sutarties pasirašymo) Vokietija ir Sovietų Sąjunga įžymiuoju Ribentropo-Molotovo paktu pasidalijo Europą (ir Lietuvą) todėl ši 1939 m. kovo 22 dienos sutartis buvo sulaužyta pažeidus jos IV straipsnio nuostatą „nepalaikyti jokios trečiosios jėgos, rodančios agresiją vienai iš minėtųjų (susitariančių) valstybių“.

1939-03-22 Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, jame prasidėjo lietuvių ir žydų terorizavimas, jų turto grobimas. Visos Klaipėdos krašto autonominės teisės buvo panaikintos, įsigalioję Niurnbergo įstatymai įteisino nacistinį režimą, antisemitizmą ir šovinizmą. Akivaizdu, kad po to sękęs Lietuvos piliečių repatrijavimas, kai maždaug 10 000 pabėgėlių (daugiausia žydų) kėlėsi į Lietuvą ir prašė Lietuvos vyriausybės prieglobsčio yra ta sritis, kuri turėtų ypatingai dominti LGGRTC. 1939-09-17 Sovietų sąjungos kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai, buvo deportuota apie 25 000 lenkų ir žydų. II pasaulinio karo išvakarėse dalis Lietuvos gyventojų (daugiausia žydų) emigravo. Tačiau kol kas šiems tyrimams mes nerandame nei noro nei tam skiriamų lėšų, gal todėl Lietuvai II pasaulinis karas prasideda ne 1939 m. kovo 22 dieną, gal todėl Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdos krašte) gyvenę žydų ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai mums yra mažiau svarbūs nei gyvenę Kaune, Molėtuose ar Vilniaus krašte?

1925 m. sausio 20 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 645 Klaipėdos krašto gyventojų vokiečiais užsirašė 64 158 (45,3 proc.), lietuvininkais ir mėmelenderiais-klaipėdiškiais - 71 963 (50,8 proc.), kitų tautybių 5 524 (3,9 proc.). Ar bus išdrįsta iškelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymus apie visų tautybių Lietuvos piliečius, t.y. ir tuos, kurie pagal minėtą surašymą savo tautybę nurodė vokiečiais ar lietuvninkais, koks jiems buvo skirtas likimas po to kai šį kraštą reokupavo Sovietų Sąjunga? Gyventojų genocidas yra apibrėžiamas kaip sąmoningas ir sistemingas žmonių naikinimas dėl jų priklausymo etninei, tautinei (nesvarbu kuriai vienai ar kelioms tautinėms grupėms), religinei ar rasinei grupei. Kol kas tiek minčių šią svarbią Lietuvai dieną – kai susijungė Mažoji ir Didžioji Lietuvos – 1918 m. lapkričio 30-ąją.

 

Dr. Audrius Skaistys

Ich bin ein Berliner (Aš esu Berlynietis)

...Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Griaudindamos jautrią širdį ne vieną...

Šie lietuvių poeto Maironio žodžiai skirti ne Berlyno sienos griūčiai, bet Trakų pilies sienoms. Tačiau prisiminiau šią ištrauką būtent dėl Berlyno sienos griūties 31-mųjų metinių. Šis visos Europos tautų likimus įtakojęs įvykis prasidėjo 1989 m. lapkričio 9 dieną. Nors man tada dar buvo tik 15 metų, bet jau buvau aktyvus Lietuvos išsilaisvinimo bylą sudarančių renginių dalyvis: 1988 m. rugsėjo 28-ąją „bananų baliaus“, o 1989 metų - vasario 16-tosios, rugpjūčio 23-osios ir kitų nesuskaičiuojamų Lietuvos sąjūdžio ir Lietuvos Laisvės Lygos renginių dalyvis, o vėliau ir saugumą juose užtikrinantis „žaliaraištis“.

1989 m. lapkričio 9 dienos įvykius prisimenu tik tiek, kiek rodė Sovietų sąjungos žinių (naujienų) laida „Vremia“. Bet jau tada buvo aišku, kad ši diena keičia ne tik Berlyno gyventojų likimus bet ir visos likusios Vokietijos (tuomet vis dar padalintos į dvi valstybes: Vokietijos Federalinę ir Vokietijos Demokratinę) likimą. Tai buvo įspūdžių pilnas vakaras, kuris brėžė išsilaisvinimo viltį mums – Sovietų sąjungos kaliniams – lietuviams. Tą vakarą, įtikėję Lietuvos išsilaisvinimo idėja, tapome berlyniečiais – tiesiog susitapatinome su jais. Ir kaip čia pamirši JAV prezidentų Džono F.Kenedžio jau sakraline fraze tapusį sakinį „Ich bin ein Berliner!” ir Ronaldo Reigano kreipimąsi į Sovietų Sąjungos lyderį – “Mr. Gorbachev, tear down this wall!”. Žodžių, paremtų nekintamu apsisprendimu galia – milžiniška. Tuo mes turėjome laimės įsitikinti prieš 30 metų. Dauguma tų, kurie pajuto laisvės skonį ir jos teikiamą naudą dar ligi šiol tiki, kad Europa be sienų galima, kad mes galime laisvai (išskyrus laikinus apribojimus dėl koronoviruso, kurį įveiksime tik drauge ir bendradarbiaudami) judėti beveik visoje Europoje ir kad mes galime padėti likusiai Europos daliai – ukrainiečiams ir baltarusiams – prisijungti prie europiečių, kuriems laisvė yra svarbesnė už baimę arba vergovę neretai net savo valstybės vadovams, tarnaujantiems didžiajam „ponui“ iš rytų.

Nepabūgo tada berlyniečiai, nepabūgo lietuviai 1990 m. kovo 11 d., 1991 m. sausio 12-13 d., nepabūgo daugelis tautų išardyti sienas simbolizuojančias vergovę ir baimę. Vienintelis dalykas nūdieną kelia nerimą – jaunosios kartos, kuri nematė sienomis (geležinėmis uždangomis) padalintos Europos, tarpe beatsirandančią nostalgiją šiems baimių užvaldytų žmonių kūriniams. Noras betoninėmis sienelėmis, pavadintomis skambiu bunkerio pavadinimu, „puošti“ Lietuvos sostinės svarbiausią reprezentacinę aikštę.

Todėl dabartinėje situacijoje tiek prezidentinių rinkimų aistrų ir koronoviruso nualintoje Europos pagrindinėje sąjungininkėje – JAV – tiek ir pačioje to paties viruso paveiktoje Europoje yra svarbi lyderystė, kurią savo laiku demonstravo minėtieji JAV prezidentai. Tik JAV ir Europos bendradarbiavimo bei bendro veikimo būdu, ne tik kad neatsiras naujos „geležinės uždangos“, bet bus išardytos ir tebesančios sienos, kas leistų viso laisvojo pasaulio atstovams išdidžiai ištarti simbolinę prasmę turinčius žodžius: „aš esu Berlynietis!“.

Dr. Audrius Skaistys