Dr. Audrius SKAISTYS Reitingavimo numeris kandidatų sąraše - 7
Pietų metas Vilniaus Gedimino prospekte. Į sutartą
pokalbį su Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidatu į
Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (esančiu 7 numeriu sąraše), Vyriausybės atstovu Vilniaus apskrityje
Audriumi Skaisčiu vėluoju ir jau svarstau - ar pavyks dar rasti jį sutartoje vietoje.
„Vis dar darbe“,- atsako prie dokumentais nukrauto
stalo palinkęs A. Skaistys. Mūsų pokalbį nuolat pertraukia telefono skambučiai,
„mirtinas“ būtinumas tuojau pat atsakyti į elektroninį laišką ir dar niolika ne
mažiau svarbių „mirtinų“ būtinumų duoti nurodymus pietauti nespėjusiems išbėgti
Vyriausybės atstovo tarnybos Vilniaus apskrityje darbuotojams.
„Neskaičiuojam tų minučių. Yra darbo, ir dirbam“,-
tarsi atsakydamas į mano nuolatinius dirsčiojimus į laikrodį paaiškina
pašnekovas.
Tikėjausi gal kiek nuobodoko pokalbio. „Statistinio“
politiko, solidžiai dėstančio visiems iki gyvo kaulo įsiėdusias rinkimines
tiesas ir mygiančio balsuoti būtent už jį, nes jis – pats pačiausias. Bene pirmą
kartą šiais metais apsidžiaugiau, kad klysti – taip žmogiška. Jaunas,
nesusipykęs su humoro jausmu, mokslininkas, nekalbantis nuvalkiotomis
politinėmis klišėmis, šokiruojančiai atviras ir jau tiek visko spėjęs
nuveikti....Bet rimtai nuveikęs, ne žodžiais, kaip jau įprasta politikų pasaulyje.
Bet apie viską – iš eilės.
J.K. Audriau,
Jūs – tikras vilnietis?
A.S. Taip, esu tikras vilnietis. Prieš keturis
dešimtmečius gimiau Vilniuje. Čia užaugau, mokiausi Vilniaus 43-oje vidurinėje
mokykloje. Linkėjimai klasiokams ir mokytojams!
J.K. Gal
moksliukas buvot, kad taip drąsiai linkėjimus mokytojams siunčiate?
A.S. Ne „zubryla“, bet man sekėsi su mokytojų
padėjimu. Baigęs mokyklą pasirinkau teisininko profesiją. Baigiau Mykolo Romerio
universitetą, dėsčiau universitete teisės teoriją, rašiau mokslinius straipsnius,
apgyniau daktaro disertaciją „Teisinis priesaikos institutas ir jo socialinis
vaidmuo“.
J.K. O kuo Jums
taip svarbi priesaika, kad net visa disertaciją apie ją parašėte?
A.S. Labai svarbi. Manau, mums visiems svarbi, tik
per kasdienį lėkimą neturime laiko apie tai pamąstyti. Niekada nesulaužiau
duotos priesaikos, o jų išties būta nemažai: šaulio, kario-savanorio, Policijos
akademijos klausytojo, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno, santuokos,
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje. Ištikimybės priesaika – tai įsipareigojimas
vertybėms, kurių sugeba laikytis tik labai stiprus žmogus. Stiprus savo valia,
kuriam ištartas žodis - įstatymas. Toks buvo ir Vilniaus įkūrėjas didysis
Lietuvos kunigaikštis Gediminas ištaręs tokius žodžius: „pirmiau geležis pasikeis
į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“.
J.K. Manote esąs
stiprus?
A.S. Manau. Tėtis
vis primindavo, kad “darbas tai yra gyvenimo druska, kuri priduoda jam skonio
ir apsaugo nuo sugedimo”, šis moto lydi nuo tada, kai su broliu būdami vaikais
padėdavome tėveliams auginti tulpes, vėliau – pinti krepšelius, seneliams kaime
padėdavome dirbti žemės ūkio darbus, prižiūrėti gyvulius. Visa tai ugdė
charakterį, disciplinuotumą ir kitas savybes, kurios padėjo nueiti kelią nuo
žemiausios valstybės tarnybos pakopos iki dabar užimamų atsakingų pareigų.
J.K. Audriau,
Jūsų biografijoje parašyta, kad tais Lietuvai lemtingais 1991-aisiais gynėte
Lietuvos parlamentą. Skaičiuoju – Jums tada buvo vos 16 metų. Vaikas! Ir kaip
tėvai išleido????
A.S. Mano tėveliai – Onutė ir Rimantas – eiliniai vilniečiai,
paprasti tarnautojai, tačiau patyrę tremtinių dalią. Jie mus su broliu auklėjo
mylėti Laisvę ir dėl jos kovoti. Todėl ir 1991-ais man nė minčių nekilo, kad esu
per jaunas ginti Tėvynę. Šeimoje taip jau išauklėtas buvau, kad ginti Lietuvą –
garbė ir atsakomybė. Iškart po nepriklausomybės atkūrimo – 1990 metais įstojau
į Lietuvos šaulių sąjungą, jos nariu esu jau 25 metus. O Seimą gyniau 1991-ųjų
sausio – rugpjūčio mėnesiais – tik tiek, kiek reikėjo. Tuomet suvokiau vieną
svarbų dalyką: nebus laisvos Lietuvos, nebus ir mūsų. Nieko nebebus.
J.K. Bet Jūs
kažkaip kukliai nutylite apie tokį savo žygdarbį. Nekalbat iš tribūnų, nerašot
straipsnių, prisiminimų, nesipuikuojate.
A.S. O kam girtis? Kam įdomu – tas žino. Tuo metu
prie Parlamento stovėjo tūkstančiai. Vien tai, kad jie atėjo – jau žygdarbis,
vertas pagarbos. Ar visų vardus žinome? Žmonės jautė pareigą ateiti ir atėjo,
nesitikėdami jokių padėkų ar apdovanojimų. Aš toks kaip visi ten buvę. Atlikau
pareigą. Prireiks – vėl elgsiuosi taip pat. Esu už tai apdovanotas, tačiau 2014
metais už Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimą gavau pirmąjį
užsienio valstybės apdovanojimą – „Ukrainos nepriklausomybės dienos medalį“,
jis man ypatingai svarbus, nes gautas iš kovojančios už savo laisvę ir teritorinį
vientisumą valstybės bei primena kovą už Lietuvos laisvę 1991 metais.
J.K. Darbas,
darbas, darbas...O šeima? Meilė? Pomėgiai?
A.S. Galima ir apie meilę (šypsosi). Bet nenustebkite – su mylima mergina tam tikra
prasme suvedė politinės pažiūros kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Atgimimo
laikotarpiu nepraleisdavau nei vieno svarbesnio Lietuvos laisvės lygos ir
Lietuvos Sąjūdžio organizuoto renginio, visa Skaisčių šeima prieš 25 metus
stovėjo Baltijos kelyje. Kažkur tolėliau – link Panevėžio, šiame trijų Baltijos
valstybių laisvės siekį pademonstravusiame kelyje stovėjo ir jaunutė mergaitė
Gintarė iš Kauno. Ji vėliau tapo mano žmona, o dabar jau ir mūsų dviejų vaikų
mama.
Nors sakoma, kad du politikuojantys mokslininkai po
vienu stogu vargiai išsitenka, mes sutariame puikiai, papildome vienas kitą. Va
čia jau leisiu sau pabūti nekuklus – turiu puikią šeimą, kurioje karaliauja
santarvė, meilė, pagarba. Esu laaaabai turtingas, nes šeima – didžiausias mano
turtas. Turim ir laisvalaikį – automobiliu keliaujam po Lietuvą, plaukiojam
baidarėmis. Esame jauna šeima, vaikai dar nedideli, tad taikomės prie jų
galimybių. Bet mums kartu niekada nenuobodu ir neliūdna, kad ir ką beveiktume.
Ir kaip tėtis dabar galiu rėžti rinkiminę prakalbą: šeimoms su mažais vaikais
Vilniuje verkiant reikia daugiau erdvių žaidimams ir poilsiui.
J.K. Jūs ir vėl
apie reikalus. Ne kiekvienas žino ką veikia Vyriausybės atstovas apskrityje.
Matau, kad kalnai dokumentų ant Jūsų stalo.
A.S. Gal tik pirmas įspūdis, kad Vyriausybės
atstovas apskrityje – tik studijuoja savivaldybių sprendimus. Kaip žmonės sako:
„darbas su popieriais“. Klaidingas įsivaizdavimas. Nuo Vyriausybės atstovo
profesionalumo, kompetencijos priklauso daugybės žmonių likimai. Nesureikšminu
ir nedramatizuoju. Tikrų tikriausia tiesa.
Man smagu, kad pastarųjų metų darbai – prižiūrint
Vilniaus miesto, Vilniaus, Trakų, Ukmergės, Širvintų, Švenčionių ir Šalčininkų
rajonų bei Elektrėnų savivaldybių priimamų sprendimų teisėtumą, o tuo pačiu
užtikrinant viešojo intereso gynimą visoje Vilniaus apskrityje, kurioje gyvena daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos
gyventojų, – sulaukia vis didėjančio visuomenės palaikymo. Vien tik Vilniaus
mieste sustabdytas 16 seniūnijų naikinimas ir ligoninių sujungimas Antakalnyje,
teisminiu keliu pasiektos nelengvos pergalės naikinančios savivaldybės
sprendimus skatinusius pažeidinėti gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką,
nustačiusius neteisėtus mokesčius gyventojams už jų vaikų priėmimą į darželius,
taip pat ir už teikiamų komunalinių paslaugų administravimą.
Laimėtos bylos dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose
esančių dvikalbių gatvių pavadinimų jau didesne apimtimi įgyvendintos, todėl
sulaukiu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasmerkimo. Dėl savo principingo
požiūrio į įstatymų laikymąsi šiuose rajonuose esu įrašytas į V. Tomaševskio
rėmėjų sudarytą „juodąjį sąrašą“.
J.K. Ohoooo.
Nebaisu?
A.S. Nebaisu. Vilniaus kraštą išvažinėjau skersai ir
išilgai. Kalbėjausi su žmonėmis. Patikėkite, Lietuvos lenkai puikiai supranta,
kas iš tokių dalykų kaip kad dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės, daro
politiką, kraunasi politinius dividendus. Eiliniam žmogui visiškai nesvarbu
lentelė. Jam svarbu, kas ir visiems kitiems: stabilumas, gerovė, galimybė oriai
gyventi, vaikų ateities perspektyvos. Apie tai šio krašto tautinių mažumų
gynėjai nekalba. Matyt nelabai ką tegali pasiūlyti. Reiktų dirbti. Įpratusiems
tik garsiai rėkti, darbas – misija
neįmanoma.
J.K. Atėjo metas
rinkiniams pažadams. Rėžkite, žadėkite, kodėl turėtume už Jus balsuoti.
A.S. Šį klausimą galite išbraukti, nes nežadėsiu.
Dirbti moku, o žadėti – ne. Be to, ką jau paminėjau apie savo dabartinę veiklą,
yra nuveikta ir daugiau darbų, kuriais didžiuojuosi: apginta teisės mokslų
disertacija, kurta pirmoji Nacionalinė kovos su korupcija programa, rengtas
Korupcijos prevencijos įstatymas, kiti antikorupciniai teisės aktai. Manau, kad
darbui Vilniaus savivaldybės taryboje esu pasirengęs.
Vilnius pasirinks geriausius. Metas, kai rinkdavosi
gražiausiai kalbančius – jau praėjęs. Matome, kad iš pažadų – šnipštas. Aš
noriu dirbti vilniečiams, žinau kaip spręsti jų problemas ir galiu jas spręsti.
Matome, kad tokių norinčiųjų – daug, bet – žinančių kaip ir galinčių – mažuma.
Mąstančiam rinkėjui išsirinkti bus paprasta. O vilniečiai – mąstantys žmonės.
J.K. Jūsų partija
skelbia, kad valdysit miestą be stambių kapitalo įmonių paramos?
A.S. Gal sunku patikėti, bet tikrai esame tam
nusiteikę. Mes neįsipareigoję oligarchams, už mūsų stovi eiliniai vilniečiai ir
mums svarbiausia – jų lūkesčiai. Nei aš, nei mano kaimynai, nei Jūs nenorime
mokėti už šildymą kosminių sumų. Kam mokėti daugiau, jei galima mokėt mažiau?
Tad paramos iš vilniečius begėdiškai (su valdžios padėjimu) melžiančių
verslininkų nei norim, nei tikimės. Esu tikras, kad mums pakaks žmonių paramos.
Man asmeniškai vienas eilinio vilniečio mūsų rinkimų kampanijai paaukotas euras
yra daug vertesnis nei oligarchų tūkstančiai. Sąžinės niekada nepardavinėjau ir
nepardavinėsiu.
J.K. O kaip
skambūs projektai? Turim „Vilnius veža“, „Vilnius skrenda“. Gal bus „Vilnius
plukdo“?
A.S. Dabartinė sostinės valdžia pamiršo mūsų
Konstitucijoje įtvirtintą tiesą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Tarnauja, o ne verslauja. Be abejo,
savivaldybės rūpestis padaryti, kad verslas galėtų skaidriai ir be dirbtinų
biurokratinių barjerų plėtoti savo projektus. Ir tikrai ne savivaldybės
funkcija konkuruoti su privačiu verslu vežant, skraidinant ar plukdant.
J.K. Kažkas vilniečiams
buvo žadėjęs 5 tūkstančius (litais) siekiančias algas. Vis dar laukiam. Tai ko
mums tikėtis iš Jūsų?
A.S. Paklauskite tų, kas žadėjo, ar dar laukti. Nenoriu
nuvilti, bet turiu pasakyti tiesą – tas kas žadėjo – vilniečius apgavo. Antai,
sostinės kiemsargiai savo minimalius atlyginimus išsimušinėja streikuodami ir
piketuodami. Klasikinis populistinės politikos pavyzdys.
Gera žinia ta, kad žmonės jau nebe tokie naivūs ir
patiklūs. Tokiems žadėtojams teks gerokai pasistengti, kad surastų lengvatikių,
balsuojančių už rožines iliuzijas. Nesakau, kad tokie atlyginimai –
nepasiekiama svajonė. Pasiekiama, tik dabartinė miesto valdžia nepadarė nieko,
kad verslui būtų sudarytos visos galimybės auginti pridėtinę vertę, sąlygojančią
ir atlyginimų augimą.
O mūsų komandos svarbiausieji tikslai – garbingai atstovauti
vilniečiams, skaidrinti Vilniaus miesto valdymą, priimti visiems lygiai
teisingus, pridėtinę vertę kuriančius ir viešąjį interesą išaukštinančius
sprendimus.
J.K. Nieko nepasakojote apie save kaip apie
politiką
A.S. Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų
partijos nariu esu nuo 2006 metų, šiuo metu – Vilniaus Lazdynų skyriaus
pirmininkas ir partijos Tarybos narys.
Kas dar mano, kad mane per mažai pažįsta, kviečiu
užsukti į mano internetinę svetainę adresu: www.skaistys.eu
. Ten rasite ir mano kurtų eilių, tik labai nekritikuokite (juokiasi). Galime
pabendrauti ir feisbuke, galite drąsiai užkalbinti ir sutikę Vilniaus gatvėse.
O per rinkimus TS-LKD sąraše ieškokite 7 numeriu pažymėto Audriaus Skaisčio.
J.K. Ar tai
reiškia, kad pokalbis baigėsi?
A.S. Tai reiškia, kad pietūs baigėsi (juokiasi). O
darbo laikas skirtas darbui.
Galėjau pasakyti, kad ir pietų laikas (didžioji jo
dalis) buvo skirtas darbui, bet nebesiginčijau. Mintyse pagalvojau: „O, kad
taip visi kaip jis, Vilnius klestėtų. Ir ne tik Vilnius“.
TS-LKD kandidatą į Vilniaus miesto savivaldybės
narius, Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje Audrių Skaistį kalbino Jūratė
Kiliūtė.