Vilnius pasirinks geriausius

 Dr. Audrius SKAISTYS Reitingavimo numeris kandidatų sąraše - 7

Pietų metas Vilniaus Gedimino prospekte. Į sutartą pokalbį su Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (esančiu 7 numeriu sąraše), Vyriausybės atstovu Vilniaus apskrityje Audriumi Skaisčiu vėluoju ir jau svarstau -  ar pavyks dar rasti jį sutartoje vietoje.

„Vis dar darbe“,- atsako prie dokumentais nukrauto stalo palinkęs A. Skaistys. Mūsų pokalbį nuolat pertraukia telefono skambučiai, „mirtinas“ būtinumas tuojau pat atsakyti į elektroninį laišką ir dar niolika ne mažiau svarbių „mirtinų“ būtinumų duoti nurodymus pietauti nespėjusiems išbėgti Vyriausybės atstovo tarnybos Vilniaus apskrityje darbuotojams.

„Neskaičiuojam tų minučių. Yra darbo, ir dirbam“,- tarsi atsakydamas į mano nuolatinius dirsčiojimus į laikrodį paaiškina pašnekovas.

Tikėjausi gal kiek nuobodoko pokalbio. „Statistinio“ politiko, solidžiai dėstančio visiems iki gyvo kaulo įsiėdusias rinkimines tiesas ir mygiančio balsuoti būtent už jį, nes jis – pats pačiausias. Bene pirmą kartą šiais metais apsidžiaugiau, kad klysti – taip žmogiška. Jaunas, nesusipykęs su humoro jausmu, mokslininkas, nekalbantis nuvalkiotomis politinėmis klišėmis, šokiruojančiai atviras ir jau tiek visko spėjęs nuveikti....Bet rimtai nuveikęs, ne žodžiais, kaip jau įprasta politikų pasaulyje. Bet apie viską – iš eilės.

J.K. Audriau, Jūs – tikras vilnietis?

A.S. Taip, esu tikras vilnietis. Prieš keturis dešimtmečius gimiau Vilniuje. Čia užaugau, mokiausi Vilniaus 43-oje vidurinėje mokykloje. Linkėjimai klasiokams ir mokytojams!

J.K. Gal moksliukas buvot, kad taip drąsiai linkėjimus mokytojams siunčiate?

A.S. Ne „zubryla“, bet man sekėsi su mokytojų padėjimu. Baigęs mokyklą pasirinkau teisininko profesiją. Baigiau Mykolo Romerio universitetą, dėsčiau universitete teisės teoriją, rašiau mokslinius straipsnius, apgyniau daktaro disertaciją „Teisinis priesaikos institutas ir jo socialinis vaidmuo“.

J.K. O kuo Jums taip svarbi priesaika, kad net visa disertaciją apie ją parašėte?

A.S. Labai svarbi. Manau, mums visiems svarbi, tik per kasdienį lėkimą neturime laiko apie tai pamąstyti. Niekada nesulaužiau duotos priesaikos, o jų išties būta nemažai: šaulio, kario-savanorio, Policijos akademijos klausytojo, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūno, santuokos, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje. Ištikimybės priesaika – tai įsipareigojimas vertybėms, kurių sugeba laikytis tik labai stiprus žmogus. Stiprus savo valia, kuriam ištartas žodis - įstatymas. Toks buvo ir Vilniaus įkūrėjas didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas ištaręs tokius žodžius: „pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“.

J.K. Manote esąs stiprus?

A.S. Manau. Tėtis vis primindavo, kad “darbas tai yra gyvenimo druska, kuri priduoda jam skonio ir apsaugo nuo sugedimo”, šis moto lydi nuo tada, kai su broliu būdami vaikais padėdavome tėveliams auginti tulpes, vėliau – pinti krepšelius, seneliams kaime padėdavome dirbti žemės ūkio darbus, prižiūrėti gyvulius. Visa tai ugdė charakterį, disciplinuotumą ir kitas savybes, kurios padėjo nueiti kelią nuo žemiausios valstybės tarnybos pakopos iki dabar užimamų atsakingų pareigų.

J.K. Audriau, Jūsų biografijoje parašyta, kad tais Lietuvai lemtingais 1991-aisiais gynėte Lietuvos parlamentą. Skaičiuoju – Jums tada buvo vos 16 metų. Vaikas! Ir kaip tėvai išleido????

A.S. Mano tėveliai – Onutė ir Rimantas – eiliniai vilniečiai, paprasti tarnautojai, tačiau patyrę tremtinių dalią. Jie mus su broliu auklėjo mylėti Laisvę ir dėl jos kovoti. Todėl ir 1991-ais man nė minčių nekilo, kad esu per jaunas ginti Tėvynę. Šeimoje taip jau išauklėtas buvau, kad ginti Lietuvą – garbė ir atsakomybė. Iškart po nepriklausomybės atkūrimo – 1990 metais įstojau į Lietuvos šaulių sąjungą, jos nariu esu jau 25 metus. O Seimą gyniau 1991-ųjų sausio – rugpjūčio mėnesiais – tik tiek, kiek reikėjo. Tuomet suvokiau vieną svarbų dalyką: nebus laisvos Lietuvos, nebus ir mūsų. Nieko nebebus.

J.K. Bet Jūs kažkaip kukliai nutylite apie tokį savo žygdarbį. Nekalbat iš tribūnų, nerašot straipsnių, prisiminimų, nesipuikuojate.

A.S. O kam girtis? Kam įdomu – tas žino. Tuo metu prie Parlamento stovėjo tūkstančiai. Vien tai, kad jie atėjo – jau žygdarbis, vertas pagarbos. Ar visų vardus žinome? Žmonės jautė pareigą ateiti ir atėjo, nesitikėdami jokių padėkų ar apdovanojimų. Aš toks kaip visi ten buvę. Atlikau pareigą. Prireiks – vėl elgsiuosi taip pat. Esu už tai apdovanotas, tačiau 2014 metais už Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimą gavau pirmąjį užsienio valstybės apdovanojimą – „Ukrainos nepriklausomybės dienos medalį“, jis man ypatingai svarbus, nes gautas iš kovojančios už savo laisvę ir teritorinį vientisumą valstybės bei primena kovą už Lietuvos laisvę 1991 metais.

J.K. Darbas, darbas, darbas...O šeima? Meilė? Pomėgiai?

A.S. Galima ir apie meilę (šypsosi). Bet  nenustebkite – su mylima mergina tam tikra prasme suvedė politinės pažiūros kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Atgimimo laikotarpiu nepraleisdavau nei vieno svarbesnio Lietuvos laisvės lygos ir Lietuvos Sąjūdžio organizuoto renginio, visa Skaisčių šeima prieš 25 metus stovėjo Baltijos kelyje. Kažkur tolėliau – link Panevėžio, šiame trijų Baltijos valstybių laisvės siekį pademonstravusiame kelyje stovėjo ir jaunutė mergaitė Gintarė iš Kauno. Ji vėliau tapo mano žmona, o dabar jau ir mūsų dviejų vaikų mama.

Nors sakoma, kad du politikuojantys mokslininkai po vienu stogu vargiai išsitenka, mes sutariame puikiai, papildome vienas kitą. Va čia jau leisiu sau pabūti nekuklus – turiu puikią šeimą, kurioje karaliauja santarvė, meilė, pagarba. Esu laaaabai turtingas, nes šeima – didžiausias mano turtas. Turim ir laisvalaikį – automobiliu keliaujam po Lietuvą, plaukiojam baidarėmis. Esame jauna šeima, vaikai dar nedideli, tad taikomės prie jų galimybių. Bet mums kartu niekada nenuobodu ir neliūdna, kad ir ką beveiktume. Ir kaip tėtis dabar galiu rėžti rinkiminę prakalbą: šeimoms su mažais vaikais Vilniuje verkiant reikia daugiau erdvių žaidimams ir poilsiui.

J.K. Jūs ir vėl apie reikalus. Ne kiekvienas žino ką veikia Vyriausybės atstovas apskrityje. Matau, kad kalnai dokumentų ant Jūsų stalo.

A.S. Gal tik pirmas įspūdis, kad Vyriausybės atstovas apskrityje – tik studijuoja savivaldybių sprendimus. Kaip žmonės sako: „darbas su popieriais“. Klaidingas įsivaizdavimas. Nuo Vyriausybės atstovo profesionalumo, kompetencijos priklauso daugybės žmonių likimai. Nesureikšminu ir nedramatizuoju. Tikrų tikriausia tiesa. 

Man smagu, kad pastarųjų metų darbai – prižiūrint Vilniaus miesto, Vilniaus, Trakų, Ukmergės, Širvintų, Švenčionių ir Šalčininkų rajonų bei Elektrėnų savivaldybių priimamų sprendimų teisėtumą, o tuo pačiu užtikrinant viešojo intereso gynimą visoje Vilniaus apskrityje,  kurioje gyvena daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų, – sulaukia vis didėjančio visuomenės palaikymo. Vien tik Vilniaus mieste sustabdytas 16 seniūnijų naikinimas ir ligoninių sujungimas Antakalnyje, teisminiu keliu pasiektos nelengvos pergalės naikinančios savivaldybės sprendimus skatinusius pažeidinėti gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką, nustačiusius neteisėtus mokesčius gyventojams už jų vaikų priėmimą į darželius, taip pat ir už teikiamų komunalinių paslaugų administravimą.

Laimėtos bylos dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose esančių dvikalbių gatvių pavadinimų jau didesne apimtimi įgyvendintos, todėl sulaukiu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pasmerkimo. Dėl savo principingo požiūrio į įstatymų laikymąsi šiuose rajonuose esu įrašytas į V. Tomaševskio rėmėjų sudarytą „juodąjį sąrašą“.

J.K. Ohoooo. Nebaisu?

A.S. Nebaisu. Vilniaus kraštą išvažinėjau skersai ir išilgai. Kalbėjausi su žmonėmis. Patikėkite, Lietuvos lenkai puikiai supranta, kas iš tokių dalykų kaip kad dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės, daro politiką, kraunasi politinius dividendus. Eiliniam žmogui visiškai nesvarbu lentelė. Jam svarbu, kas ir visiems kitiems: stabilumas, gerovė, galimybė oriai gyventi, vaikų ateities perspektyvos. Apie tai šio krašto tautinių mažumų gynėjai nekalba. Matyt nelabai ką tegali pasiūlyti. Reiktų dirbti. Įpratusiems tik garsiai rėkti, darbas  – misija neįmanoma.

J.K. Atėjo metas rinkiniams pažadams. Rėžkite, žadėkite, kodėl turėtume už Jus balsuoti.

A.S. Šį klausimą galite išbraukti, nes nežadėsiu. Dirbti moku, o žadėti – ne. Be to, ką jau paminėjau apie savo dabartinę veiklą, yra nuveikta ir daugiau darbų, kuriais didžiuojuosi: apginta teisės mokslų disertacija, kurta pirmoji Nacionalinė kovos su korupcija programa, rengtas Korupcijos prevencijos įstatymas, kiti antikorupciniai teisės aktai. Manau, kad darbui Vilniaus savivaldybės taryboje esu pasirengęs.

Vilnius pasirinks geriausius. Metas, kai rinkdavosi gražiausiai kalbančius – jau praėjęs. Matome, kad iš pažadų – šnipštas. Aš noriu dirbti vilniečiams, žinau kaip spręsti jų problemas ir galiu jas spręsti. Matome, kad tokių norinčiųjų – daug, bet – žinančių kaip ir galinčių – mažuma. Mąstančiam rinkėjui išsirinkti bus paprasta. O vilniečiai – mąstantys žmonės.

J.K. Jūsų partija skelbia, kad valdysit miestą be stambių kapitalo įmonių paramos?

A.S. Gal sunku patikėti, bet tikrai esame tam nusiteikę. Mes neįsipareigoję oligarchams, už mūsų stovi eiliniai vilniečiai ir mums svarbiausia – jų lūkesčiai. Nei aš, nei mano kaimynai, nei Jūs nenorime mokėti už šildymą kosminių sumų. Kam mokėti daugiau, jei galima mokėt mažiau? Tad paramos iš vilniečius begėdiškai (su valdžios padėjimu) melžiančių verslininkų nei norim, nei tikimės. Esu tikras, kad mums pakaks žmonių paramos. Man asmeniškai vienas eilinio vilniečio mūsų rinkimų kampanijai paaukotas euras yra daug vertesnis nei oligarchų tūkstančiai. Sąžinės niekada nepardavinėjau ir nepardavinėsiu.

J.K. O kaip skambūs projektai? Turim „Vilnius veža“, „Vilnius skrenda“. Gal bus „Vilnius plukdo“?

A.S. Dabartinė sostinės valdžia pamiršo mūsų Konstitucijoje įtvirtintą tiesą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Tarnauja, o ne verslauja.  Be abejo, savivaldybės rūpestis padaryti, kad verslas galėtų skaidriai ir be dirbtinų biurokratinių barjerų plėtoti savo projektus. Ir tikrai ne savivaldybės funkcija konkuruoti su privačiu verslu vežant, skraidinant ar plukdant.

J.K. Kažkas vilniečiams buvo žadėjęs 5 tūkstančius (litais) siekiančias algas. Vis dar laukiam. Tai ko mums tikėtis iš Jūsų?

A.S. Paklauskite tų, kas žadėjo, ar dar laukti. Nenoriu nuvilti, bet turiu pasakyti tiesą – tas kas žadėjo – vilniečius apgavo. Antai, sostinės kiemsargiai savo minimalius atlyginimus išsimušinėja streikuodami ir piketuodami. Klasikinis populistinės politikos pavyzdys.

Gera žinia ta, kad žmonės jau nebe tokie naivūs ir patiklūs. Tokiems žadėtojams teks gerokai pasistengti, kad surastų lengvatikių, balsuojančių už rožines iliuzijas. Nesakau, kad tokie atlyginimai – nepasiekiama svajonė. Pasiekiama, tik dabartinė miesto valdžia nepadarė nieko, kad verslui būtų sudarytos visos galimybės auginti pridėtinę vertę, sąlygojančią ir atlyginimų augimą.

O mūsų komandos svarbiausieji tikslai – garbingai atstovauti vilniečiams, skaidrinti Vilniaus miesto valdymą, priimti visiems lygiai teisingus, pridėtinę vertę kuriančius ir viešąjį interesą išaukštinančius sprendimus.

 J.K. Nieko nepasakojote apie save kaip apie politiką

A.S. Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos  nariu esu  nuo 2006 metų, šiuo metu – Vilniaus Lazdynų skyriaus pirmininkas ir partijos Tarybos narys.

Kas dar mano, kad mane per mažai pažįsta, kviečiu užsukti į mano internetinę svetainę adresu: www.skaistys.eu . Ten rasite ir mano kurtų eilių, tik labai nekritikuokite (juokiasi). Galime pabendrauti ir feisbuke, galite drąsiai užkalbinti ir sutikę Vilniaus gatvėse. O per rinkimus TS-LKD sąraše ieškokite 7 numeriu pažymėto Audriaus Skaisčio.

J.K. Ar tai reiškia, kad pokalbis baigėsi?

A.S. Tai reiškia, kad pietūs baigėsi (juokiasi). O darbo laikas skirtas darbui.

Galėjau pasakyti, kad ir pietų laikas (didžioji jo dalis) buvo skirtas darbui, bet nebesiginčijau. Mintyse pagalvojau: „O, kad taip visi kaip jis, Vilnius klestėtų. Ir ne tik Vilnius“.

TS-LKD kandidatą į Vilniaus miesto savivaldybės narius, Vyriausybės atstovą Vilniaus apskrityje Audrių Skaistį kalbino Jūratė Kiliūtė.