Kaip žinome, su
korupcijos reiškiniu bandoma kovoti visais lygiais: tarptautiniu, nacionaliniu,
nevyriausybiniu, žinybiniu... O kaip su kolaboravimu? Vienareikšmio atsakymo
nėra. Akivaizdu, kad abu šie reiškiniai – vieno, valstybingumą ardančio, medžio
šakos. Ne veltui jie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Jei sakysite, kad tai
visiškai skirtingi dalykai, tai iš pirmo žvilgsnio pozicijų būsite teisūs.
Pagal įstatymo
ginamų vertybių pobūdį šios veikos atsidūrusios skirtinguose Baudžiamojo
kodekso skyriuose. Be to, jeigu kolaboravimas yra įmanomas tik esant okupacijos
ar aneksijos sąlygomis, tai korupcija galima tiek neokupuotoje ar
neaneksuotoje, tiek ir savo valstybingumą praradusioje teritorijoje. Bet ar tai
ne saviapgaulė? Pažvelkime į tai, kas yra bendra – korupcijos ir kolaboravimo
pamatas – neteisėtas susitarimas. Akivaizdu viena, kad neteisingumas yra
bendras šioms sociumo ydoms, bet svarbu ir kokiais motyvais jis yra grįstas.
Pavardinkime: savanaudiškumas, konformizmas, išdavikiškumas, siekis išlikti bet
kokia kaina, niekšiškumas, visos kitos žemiausios žmogiškosios prigimties
savybės, tų savybių dermė ir priklausomybė viena nuo kitos.
Pripažinkime ir
tai, kad šiandieniniame pasaulyje korupcijos ir kolaboravimo reiškiniams
skiriamas nevienodas dėmesys iš valstybės (Lietuvos) ar valstybių sąjungų
(NATO, ES, EBPO, JTO ir t. t.), nevyriausybinių organizacijų (Transparency
International ir kt.) arba vyriausybinių (STT, Seimo antikorupcijos komisija ir
pan.) pusės. Paskutinį kartą apie kolaborantus garsiai ir daug kalbėta Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo metais. Juk 1991 metų sausio 13-osios įvykius drąsiai
galime vadinti kolaborantų, bendradarbiavusių su sovietiniu režimu, gėdingu,
išdavikišku „nuopelnu“. Jų apgailėtinas elgesys prisidėjo, kad būtų pralietas
Laisvės gynėjų kraujas. Metai bėgo, ir kolaboravimas tarsi nuėjo į antrą ar net
penktą planą. Rodos, atsirado svarbesnių iššūkių. Kad ir korupcija. Ar
kolaboravimas yra ne toks reikšmingas ir nenusipelno atidesnio dėmesio, nei jam
skiriama? Iš kelių šiam reiškiniui pažinti ir pasmerkti skiriamų pavienių
pastangų galima daryti išvadas, kad bent jau Lietuvoje kolaboravimas kaip ir
nebelaikomas problema. Ar tikrai? Ne paslaptis, kad Lietuvoje buvo kolaborantų
su abiem okupaciniais režimais: naciais, bet dėl objektyvių priežasčių
nepalyginamai daugiau su kitu – komunistiniu režimu. Lietuvoje po II pasaulinio
karo kolaboravimas tapo okupacinio režimo įsitvirtinimo įrankiu, įgavęs
neregėtą mastą, nes buvo skatinamas valstybiniu lygiu. Kolaboravimas padarė
didžiausią žalą partizaniniam pasipriešinimui, todėl mūsų tautos istorijos
gėdingąja dalimi tapo savieji kvislingai – markuliai, kubilinskai ir dar savo
pavadinimo neįgiję kolaborantai. Tik skirtingai nuo kitų tautų, pastarieji vis
dar laukia deramo įvertinimo, nors ir simbolinio. Tačiau buvo tik vienas
reikšmingesnis bandymas įvertinti kolaboravimą – tarptautinio Vilniaus
visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, įvykęs
2000 metais, taip pat keletas pavienių tarptautinių mokslinių konferencijų –
2005 ir 2007 metais.
Tiesa, dalis
kolaborantų tapo dalinės liustracijos, kuri per Asmenų, slapta
bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos,
prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą, subjektais ir
Lietuvoje. Šis įstatymas apima tik asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje,
faktiškai ir sąmoningai veikusius vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų
užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta
bendradarbiauti. Taigi, tik dalį kolaboravusiųjų apima šio įstatymo nuostatos,
o dar didesnė tiesa yra ta, kad apie prisipažinusiuosius kolaborantus ir jų
„darbelius“ visuomenė sužinos tik po 75 metų (maždaug 2075 metais), nes šie
duomenys 2015 metais birželio 30 d., pakeitus įstatymą, jau beveik 2 metus
saugomi išskirtine, o ne bendrąja įstatymų nustatyta tvarka. Toks Seimo
akibrokštas, prilyginęs kolaborantus, nors ir prisipažinusius su organizuotu
nusikalstamumu kovojantiems įslaptintiems liudininkams, kuriems ir jų šeimos
nariams gresia kasdienis mirtinas pavojus, yra visiškas realybės jausmo
praradimas arba proto aptemimas. Ko gero, Seimas ir šįkart nepraleido progos
pasišaipyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto „atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekio.
Visuotinai pripažinta, kad viešumas – viena efektyviausių kovos su korupcija
priemonių, tai kovoti su kolaboravimu, įslaptinant kolaborantus, yra absurdas.
Tada belieka tik Žaliojo tilto skulptūras sustatyti į skulptūrinę kompoziciją
sostinės Lukiškių aikštėje ir pavadinti ją „Nežinomam kolaborantui“.
Įsivaizduoju, kiek neapsakomo džiaugsmo tai suteiktų šių skulptūrų meniškumą
bandantiems pagrįsti asmenims. Įdomu, kiek iš jų yra tame apie 1800
įslaptintųjų sovietinių kolaborantų sąraše?
O gal veidrodinį
principą pritaikykime ir su naciais kolaboravusiems (juos įslaptindami), juk
valstybiniu lygiu Lietuva pripažįsta šiuos dvejus totalitarinius režimus
atspindinčių simbolių vienodą traktavimą pagal Administracinių nusižengimų
kodekso 524 straipsnį - Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar
demonstravimas. Toks bandymas tikrai sulauktų tarptautinės reakcijos ir,
žinoma, Lietuvos pasmerkimo.
Apie kolaboravimą
su naciais sužinome tik iš dabartinių mokyklinių vadovėlių arba vieno kito
straipsnio ar knygos, kurios finansuojamos išskirtinai tik žydų holokaustą
tyrinėjančių organizacijų. Ar Lietuvos institucijos – Seimas, Vyriausybė,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prokuratūra, VSD
ir t. t. jau padarė viską, kad mes kolaboravimo su naciais reiškinį pažintume
ne tik per žydų tautos tragedijos pavyzdį, bet ir per lietuvių tautos (kaip
visaapimančios šioje teritorijoje gyvenusių ir tebegyvenančių tautų
bendruomenės) tragediją, o pažinę – adekvačiai įvertintume ir pasmerktume?
Klausimas išlieka aktualus.
Visai neseniai
Estija parodė iniciatyvą įsteigti tarptautinę instituciją, kuri tirtų komunizmo
nusikaltimus, Lietuva savo poziciją dėl tokio tribunolo kūrimo kol kas tik
derina. Net ir istorinės atminties puoselėjimo srityje mus aplenkė estai...
Nieko nuostabaus žinant, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektas,
kurį rengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Romualdas
Ozolas, Bronislovas Kuzmickas, Seimo nariai Juozas Olekas, Valentinas Stundys
bei Seimo kanceliarijos darbuotojai dūlo Tautos atstovybės stalčiuose jau
penketą metų.
Korupcijos reiškinio suvokimui skiriama tikrai
daug dėmesio, „Transparency International“ (TI) skaičiuojamo Korupcijos
suvokimo indekso (KSI) rezultatai rodo neigiamas tendencijas Lietuvoje: 2016 m.
TI korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skirti 59 balai iš 100 galimų ir
per metus pablogėjusi 38 pozicija 176 šalių sąraše. Kaip matyti iš pastarųjų
metų KSĮ rezultatų – „buksuojame“ ir šioje srityje, ar tik ne dėl to, kad
kolaboravimas mūsuose tampa įslaptintu reiškiniu? Manau, kad skandinavai,
įvertinę teisiškai savuosius kvislingus, todėl ir pasiekė tokių aukštumų KSI
srityje. Ką tik pabuvojau mums labai artimoje Šiaurės šalyje – Islandijoje, tai
jų žiniasklaida skambina pavojaus varpais, kad ši vos 350 tūkstančių gyventojų
turinti valstybė su 78 balais iš 11 nukrito į 14 vietą pasaulyje, o dar
palyginti neseniai (2001-2002 metais) buvo įsitvirtinusi 4 vietoje pasaulyje.
Lietuva tik 38 vietoje pasaulyje, bet čia ir žiniasklaidoje, ir tautoje vyrauja
„olimpinė ramybė“. Kyla natūralus klausimas, ar Islandija negriauna vieną iš
tarp kovotojų su korupcija Lietuvoje vyraujančių mitų, kad korupcija būdingesnė
mažoms valstybėms, t. y. toms, kur vienas kitą pažįsta arba susiję giminystės
ryšiais? Ar tik nebus apsirikta su tokiomis mintimis? O gal tai tik
nesusivokusiųjų korupcionierių pasiteisinimas, kaip ir tas, kad korupciją
Lietuvoje išpuoselėjo sovietai. Bet gal jie teisūs, nes su sovietiniu režimu
kolaboravusi tikrai nemenka tautos dalis toliau tęsia savo kolaboravimo
įpročius tik jau kitoje reiškinio dimensijoje – korupcijos srityje. Gal
korupcija tik kolaboravimo šešėlis, o mes netyrinėdami kolaboravimo ir jo
nesmerkdami, bet atvirkščiai – įslaptindami atskirus šio reiškinio epizodus,
tik puoselėjame korupcinę kultūrą ir aplinką Lietuvoje? Ar sulauksime kada
Kolaboravimo suvokimo indekso (KSI) tyrimų, kad ir Lietuvos arba Baltijos
valstybių lygiu? Ar negalima dėti lygybės ženklo tarp šių dviejų indeksų? Visi
šie klausimai įgyja ypatingą prasmę dabar, kai pasikeitusioje geopolitinėje
situacijoje Europoje vis daugėja okupuotų ar aneksuotų teritorijų. Ar mūsų
institucijų vangumas ir bandymas nuo visuomenės atsitverti slaptumo žymomis
prie to neprisideda?
Ne paslaptis, kad
valstybės, šnipinėdamos viena kitą, dažnai naudoja papirkimo (plačiąja prasme –
korupcinį) motyvą, kad išgautų vieną ar kitą dominančią informaciją. Visuomenės
ir ypatingos jos dalies – besidarbuojančių nacionalinio saugumo institucijose
asmenų – atsparumas kolaboravimui ir korupcijai yra esminė mūsų visų
siekiamybė, jei vis dar galvojame apie Lietuvos valstybingumą. Kiekvienas
kolaboravimo ar korupcijos atvejis nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje yra
žymiai pavojingesnis nei kitose srityse. Nota bene (įsidėmėkite gerai) net ir
nedidelė suma, figūruojanti „auksinių šaukštų“ istorijoje, daro didesnę žalą
piliečių pasitikėjimui mūsų valstybe ir jos nepriklausomybę užtikrinančiomis
institucijomis nei neskaidrūs milijoniniai sandoriai sveikatos sistemoje. Ar
toks atsakingų pareigūnų elgesys negali būti prilyginamas išdavystei,
kolaboravimui su užsienio valstybe ar duotos priesaikos sulaužymui? Bet mūsų
Baudžiamasis kodeksas nedaro jokios skirties, spręsdamas, kad nusikaltimų
Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei
santvarkai skyriuje esantis 120 straipsnis, nustatantis Kolaboravimo esmę,
taikomas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, vienodai numato bausmę –
laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tuo pačiu metu Nusikaltimų ir baudžiamųjų
nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams skyriuje esantis 225
straipsnis – Kyšininkavimas, kaip labiausia korupcinių nusikaltimų esmę nusakantis,
teigia, kad ne bet koks pilietis, o tik valstybės tarnautojas ar jam
prilygintas asmuo gali būti baudžiamas už šią veiką bauda arba areštu, arba
laisvės atėmimu (priklausomai nuo kyšio dydžio) iki penkerių ar aštuonerių
metų.
Matome, kad
kolaboravimo ir korupcijos skirtingas traktavimas vyrauja mūsų teisėje, todėl
svarbu išsamiai ir tolygiai tyrinėti abu reiškinius, kad sugretintume ir
nustatytume jų tarpusavio ryšį, priklausomybę vienas nuo kito, taikytume
vienodus standartus vertindami ir smerkdami šiuos visuomeninius reiškinius, o
gal tik vieno reiškinio skirtingas formas. Pabaigai – paprastas retorinis
klausimas: ar Lietuvos aukšto rango politikų bendradarbiavimas su valstybei
priešiškų šalių institucijų, organizacijų atstovais neprimena kolaboravimo su
politinės korupcijos prieskoniu? Galite neatsakyti. Svarbu nepamiršti, kad
kolaboravimas – ne praeities atgyvena. Jis grįžta modernesnėmis formomis,
kurioms užbėgti už akių – nacionalinės svarbos uždavinys.
dr. Audrius Skaistys