Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo stiprinimo kai kurie aspektai

        Ant Lietuvos šaulių sąjungos pastato Kaune (Laisvės al. 34) puikuojasi ir Jevhenui Konovalecui (Yevhen Konovalec (1891.06.14 - 1938.05.23)) skirta paminklinė lenta. 

Daugelis nežino šio Lietuvos pilietybę turėjusio ukrainiečio nuopelnų Lietuvai. Prisipažinsiu, kad ir mano žinios apie šį prieš 125 metus gimusį ukrainietį buvo labai paviršutiniškos.

2016 m. gruodžio 16 dieną Kijeve vykusioje konferencijoje „Įsitraukimas per dialogą: Ukraina ir NATO“, kur skaičiau pranešimą „Pilietinės visuomenės vaidmens skleidžiant NATO vertybes Lietuvoje transformacija“ susitikau savo seną pažįstamą “Lygos Ukraina-NATO” vadovą ir vietinės Respublikonų partijos vieno iš lyderių – Sergėjų Džerdžą. Jis pasipasakojo, kad skaitydamas labai moksliškai pavadintą knygą “Istorinės subjektų, kūrusių valstybingumą Ukrainos teritorijoje, žvalgybos apybraižos” (toliau – Istorinės žvalgybos apybraižos, IŽA) rado joje keletą minčių ir apie Lietuvos bei Ukrainos žvalgų bendradarbiavimą. Paprašiau persiųsti man šį tekstą, ir štai man jau grįžus į Lietuvą elektroninio pašto dėžutėje radau tekstelį, kurį pabanžiau išversti į lietuvių kalbą. Pradėsiu nuo trumpinių žodyno: UVO – Ukrainos karinė organizacija; RR – žvalgybinė referantūra; OUN – Ukrainos nacionalistų organizacija (1929 metais UVO pasivadino šiuo pavadinimu).

Toliau cituojama 2011 metais Ukrainoje išleistos kolektyvinės monografijos Istorinės žvalgybos apybraižos (IŽA) 345-346 puslapiuose esanti informacija apie Lietuvos ir Ukrainos žvalgybininkų bendradarbiavimą.

“Sklandus bendradarbiavimas vyksta tarp UVO ir Lietuvos Generalinio štabo žvalgybos padalinio (Antrojo skyriaus, vėliau – Antrojo departamento). Dalį šios valstybės teritorijos (Vilniaus kraštą) Lenkija okupavo 1920 metais (Nuo 1919 m. balandžio mėn.). J. Konovalecas su tuometiniu Lietuvos Ministru Pirmininku E.Galvanausku 1923 metais susitarė keistis informacija apie Lenkiją ir Sovietų sąjungą. Šį susitarimą palaikė ir pirmasis Lietuvos Ministras Pirmininkas A.Voldemaras, kuris šias aukštas pareigas ėjo net tris kartus. Dvidešimtaisiai metais UVO vadovybė kas ketvirtį gaudavo iš Lietuvos valstybės 2000 JAV dolerių (tuometiniu kursu). 1925 metais Gdanske veikęs UVO filialas padėjo Lietuvos žvalgybai transportuoti į Klaipėdos uostą du povandeninius laivus įsigytus iš Vokietijos (N.B. iki šiol neteko girdėti, kad tarpukaryje Lietuvos karinis laivynas būtų turėjęs povandeninių laivų, nors sąlygos juos įsigyti buvo geros, nes pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija turėjo pagal susitarimą sunaikinti savo karinius laivus. Tokiu atveju geriau buvo juos parduoti. Beje, atkūrus Lietuvos valstybingumą 1990 metais tuometinis krašto apsaugos departamento direktorius A.Butkevičius irgi įgijo 2 povandeninius laivus Klaipėdos uosto ir Lietuvos teritorinių vandenų apsaugai).

Kitais metais ukrainiečių nacionalistai sugebėjo gauti Lenkijos agresijos prieš Lietuvą planą. Apie puolamosios operacijos detales J.Konovalecas papasakojo tuometei mūsų šalies vyriausybei, o per UVO (Gdansko filialas) ryšininkę A.Fediną atitinkamą informaciją pateikė Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, kas Lenkijos valdžiai sukėlė galimo konflikto internacionalizavimo pavojų (N.B. kaip dabar yra žinoma šios dvi įtakingos Europos valstybės Lietuvą jau buvo atidavusios Lenkijos globon, todėl tokios žvalgybinės informacijos perdavimas negalėjo turėti jokios potencialios diplomatinės ar kokios kitos įtakos Lietuvos-Lenkijos galimo karinio konflikto atveju). Bendradarbiavimą sustiprino 1928 metų balandžio mėn. Berlyne pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurią pasirašė UVO ir Lietuvos atstovas, buvęs užsienio politikos tarnybos vedėjas I.Purickas. UVO įsipareigojo pateikti informaciją apie karinio-politinio pobūdžio Lenkijos planus. Kad būtų pasirašytas toks susitarimas labai prisidėjo A.Voldemaras, kuris nuo 1926 metų gruodžio (po gruodžio 17 d. perversmo) iki 1929 m. rugsėjo 18 dienos ėjo Ministro Pirmininko ir Užsienio reikalų ministro pareigas, tuo pačiu kuruodamas užsienio žvalgybos sritį.

Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune veikė UVO RR rezidentūra, kuriai vadovavo šimtininkas J.Reviukas (Jonas Bratvičius). Rezidentūros sudėtyje buvo 15 asmenų mokėjusių įvairiausias kalbas. Jie rinko informaciją ruože Vilnius-Gardinas-Lyda-Pinskas, tarpininkavo perkant ir persiunčiant ginklus į Galičinos regioną (Ukraina), palaikė ryšius su UVO padaliniais Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje“.

            Kaip matome iš šių skurdžių duomenų - Lietuvos valstybės žvalgyba gana efektyviai išnaudojo Ukrainos žvalgybinius pajėgumus Lietuvos tikslams. Mano įsitikinimu ypatingai svarbi tolimesniems istoriniams tyrimams šios monografijos vieta yra apie tai, kaip Lietuva tik 1923 metais atsiėmusi Klaipėdos kraštą jau 1925 metais nusipirko net 2 povandeninius laivus iš Vokietijos. Tai rodo sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo tempą ir tai kokia svarba buvo skiriama mūsų jūrinių vandenų apsaugai. Beje, ši tema verta ypatingo V. Savukyno vedamos žurnalistinio tyrimo laidos „Istorijos detaktyvai“ dėmesio. Tačiau iš IŽA pateikiamos informacijos nieko nesužinome, kokius duomenis UVO Lietuvos žvalgybai pateikė apie Sovietų sąjungą, o taip pat ir apie mūsų pateiktą informaciją šiai organizacijai, kas galbūt buvo naudingo jos veikloje Ukrainos teritorijoje.

            Manau, kad šie nauji duomenys padės mūsų istorikams dar labiau domėtis tarpukario Lietuvoje ir už jos ribų vykusiais procesais, turėjusiais pakankamai daug įtakos abiejų valstybių – Lietuvos ir Ukrainos – stiprinimui. Žinant, kad J. Konovalecą likvidavo Sovietų sąjungos siųsti žudikai, akivaizdu, kad jis buvo neparankus šiai valstybei, bet apie jo teiktą informaciją šiuo klausimu IŽA nerašoma. Belieka tikėtis, kad naujieji šios temos tyrinėjimai atskleis dar daugiau Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimo aspektų, o pastarieji savo ruožtu stiprins dabar vykstantį bendradarbiavimą.

            Dar viena labai svarbi sritis, kuris yra nagrinėtina šiame kontekste, tai klausimas apie Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą už nuopelnus valstybės saugumo didinimo srityje. Nenagrinėdamas plačiau, kaip tarpukaryje buvo suteikiama Lietuvos pilietybė, noriu atkreipti dėmesį jau į šiais laikais vykstantį ir pastaruoju metu suintensyvėjusį laisvės gynėjų bendradarbiavimą.

            Jau ne kartą teko susitikti į Lietuvą įvairiomis progomis, bet dažniausiai tai sausio 13 -tosios - Laisvės gynėjų dienos - minėjimo proga atvykstant vieną kitą Lietuvos laisvės gynėją iš Ukrainos. Taip, parašiau teisingai, tai yra tie ukrainiečiai, kurie 1991 metais sausio – rugpjūčio mėnesiais gynė Lietuvos laisvę. Juos galima vadinti tikrais mūsų visų laisvės gynėjais ir dabar Ukrainoje vykstančiame kare su Maskvos režimu. Svarbu suprasti, kad šiuo metu jie gina laisvę visos demokratinių valstybių bendruomenės. Šiemet (2017 metų) minėjimuose ir prie laužų bei LRT studijoje matėme Evgen Dykyi, kuris šiemet atvyko kartu su kitu 1991 m. sausio mėn. Lietuvos parlamento gynėju (žr. nuotrauką).

       Tokių gynėjų buvo ir daugiau, dalis jų budėjo su Lietuvos šaulių sąjungos nariais, todėl yra išlikęs ukrainiečių, saugojusių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos II rūmus 1991 m. sausio-vasario mėn., sąrašas:

1.      Gibraltovski Timofej, Valentino, gim. 1959 m.,

2.      Tyša Jurij, Kazimiero, gim. 1966 m.,

3.      Sovjak Jaroslav, Bogdano, gim. 1964 m.,

4.      Oniščiak Rostislav, gim. 1968 m.,

5.      Micheenko Rostislav,

6.      Priadko Vadim,

7.      Snežko Aleksandr,

8.      Sarvas Michail.   

Šį sąrašą išsaugojo tuometinis vienas iš Lietuvos parlamento gynybos vadovų – Stasys Ignatavičius. Galite užsiduoti klausimą, o kaip jie galėtų būti susiję su Lietuvos Respublikos pilietybe? Atsakymas nėra pakankamai aiškus. Pirmiausia, reikėtų panagrinėti principinę galimybę tokiems asmenims gauti Lietuvos pilietybę, kaip ypatingus nuopelnus Lietuvos valstybei turintiems asmenims. Jei trūksta argumentų, dėl ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, tai reiktų priminti, kad būtent šie užsieniečiai rizikuodami savo gyvybėmis buvo pasiryžę kartu su lietuviais žūti, kad būtų apginta Lietuvos laisvė lemtingaisiais 1991 metų mėnesiais. Pagal LR Pilietybės įstatymo 20 straipsnį „ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo“. Be to, jei toks asmuo prašytų, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė, tai jis dar turėtų įrodyti ir savo integravimąsį į Lietuvos visuomenę. Pagal tą patį įstatymą  laikoma, kad „asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“. Tokie štai yra pakankamai realūs reikalavimai asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybingumui ir išreiškusiems norą įgyti antrą – Lietuvos Respublikos pilietybę – pabandyti tapti mūsų pilietinės bendruomenės dalimi. Žinoma, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka turintis nemenką LR Konstitucinio Teismo jurisprudenciją negalėtų vien remtis gan lakonišku apibūdinimu, kas yra laikoma tais ypatingais nuopelnais Lietuvos valstybei. Konkrečiu atveju yra labai svarbu žinoti, kad Lietuvos parlamento gynėjai ukrainiečiai yra davę Lietuvos kario (savanorio) priesaiką, kuri skamba taip:

Aš, (vardas, pavardė), jums liudijant prisiekiu negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę.
Prisiekiu sąžiningai vykdyti Lietuvos valstybės įstatymus ir savo viršininkų įsakymus.
Prisiekiu šventai saugoti visas patikėtas paslaptis, Lietuvos priešams jokių žinių neteikti ir
visada dirbti Lietuvos, Tėvynės labui. Tepadeda man Dievas.

Kario – savanorio priesaikoje 1991 metais yra aiškus pripažinimas, kad duodantis ją asmuo laiko Lietuvą savo Tėvyne. Galime šį istorinį priesaikos tekstą palyginti su ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika, kuri duodama įgyjant Lietuvos pilietybę šiais laikais, kai yra 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija:

Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, be išlygų prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus. Tepadeda man Dievas.

Akivaizdu, kad pripažinimas Lietuvos savo Tėvyne, kad ir antrąja yra žymiai reikšmingesnis nei pasižadėjimas „gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratijos ir teisinės valstybės pagrindus“. Esu tikras, kad asmuo, kuris neketina būti ištikimas valstybei, gerbti tos valstybės valstybinės kalbos, kultūros ir papročių ir kitų priesaikoje paminėtų būtinų elementų, tikrai nekels savo gyvybei pavojaus dėl tokios valstybės, jos žmonių, jos teritorinio vientisumo, pagaliau – jos laisvės. O būtent tie ukrainiečiai, kurie gynė Lietuvos parlamentą 1991 metais, savo 26 metų senumo nuopelnais Lietuvos valstybei jau yra įrodę sau ir kitiems, kad priesaikos, duotos tada, jie nesulaužė. Tikėtina tokiems asmenims pareiškus norą gauti savo antrosios Tėvynės – Lietuvos Respublikos – pilietybę reikėtų labai rimtai svarstyti, nes tai būtų ir Lietuvos valstybės interesas parodyti, kad ji laiko Lietuvos laisvės gynimą – ypatingu nuopelnu Lietuvai.
     Žinau, kad tikrai ne vienas 1991 metų laisvės gynėjas tikrai pasirašytų rekomendaciją tokiam ukrainiečiui siekiančiam Lietuvos Respublikos pilietybės, kurioje nurodytume savo nuomonę apie tokio asmens veiklą, kuria jis ypač reikšmingai prisidėjo ir vis dar prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo.

Dr. Audrius Skaistys

Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdybos narys