...Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Griaudindamos jautrią širdį ne vieną...
Šie lietuvių poeto Maironio žodžiai skirti ne Berlyno sienos griūčiai, bet Trakų pilies sienoms. Tačiau prisiminiau šią ištrauką būtent dėl Berlyno sienos griūties 31-mųjų metinių. Šis visos Europos tautų likimus įtakojęs įvykis prasidėjo 1989 m. lapkričio 9 dieną. Nors man tada dar buvo tik 15 metų, bet jau buvau aktyvus Lietuvos išsilaisvinimo bylą sudarančių renginių dalyvis: 1988 m. rugsėjo 28-ąją „bananų baliaus“, o 1989 metų - vasario 16-tosios, rugpjūčio 23-osios ir kitų nesuskaičiuojamų Lietuvos sąjūdžio ir Lietuvos Laisvės Lygos renginių dalyvis, o vėliau ir saugumą juose užtikrinantis „žaliaraištis“.
1989 m. lapkričio 9 dienos įvykius prisimenu tik tiek, kiek rodė Sovietų sąjungos žinių (naujienų) laida „Vremia“. Bet jau tada buvo aišku, kad ši diena keičia ne tik Berlyno gyventojų likimus bet ir visos likusios Vokietijos (tuomet vis dar padalintos į dvi valstybes: Vokietijos Federalinę ir Vokietijos Demokratinę) likimą. Tai buvo įspūdžių pilnas vakaras, kuris brėžė išsilaisvinimo viltį mums – Sovietų sąjungos kaliniams – lietuviams. Tą vakarą, įtikėję Lietuvos išsilaisvinimo idėja, tapome berlyniečiais – tiesiog susitapatinome su jais. Ir kaip čia pamirši JAV prezidentų Džono F.Kenedžio jau sakraline fraze tapusį sakinį „Ich bin ein Berliner!” ir Ronaldo Reigano kreipimąsi į Sovietų Sąjungos lyderį – “Mr. Gorbachev, tear down this wall!”. Žodžių, paremtų nekintamu apsisprendimu galia – milžiniška. Tuo mes turėjome laimės įsitikinti prieš 30 metų. Dauguma tų, kurie pajuto laisvės skonį ir jos teikiamą naudą dar ligi šiol tiki, kad Europa be sienų galima, kad mes galime laisvai (išskyrus laikinus apribojimus dėl koronoviruso, kurį įveiksime tik drauge ir bendradarbiaudami) judėti beveik visoje Europoje ir kad mes galime padėti likusiai Europos daliai – ukrainiečiams ir baltarusiams – prisijungti prie europiečių, kuriems laisvė yra svarbesnė už baimę arba vergovę neretai net savo valstybės vadovams, tarnaujantiems didžiajam „ponui“ iš rytų.
Nepabūgo tada berlyniečiai, nepabūgo lietuviai 1990 m. kovo 11 d., 1991 m. sausio 12-13 d., nepabūgo daugelis tautų išardyti sienas simbolizuojančias vergovę ir baimę. Vienintelis dalykas nūdieną kelia nerimą – jaunosios kartos, kuri nematė sienomis (geležinėmis uždangomis) padalintos Europos, tarpe beatsirandančią nostalgiją šiems baimių užvaldytų žmonių kūriniams. Noras betoninėmis sienelėmis, pavadintomis skambiu bunkerio pavadinimu, „puošti“ Lietuvos sostinės svarbiausią reprezentacinę aikštę.
Todėl dabartinėje situacijoje tiek prezidentinių rinkimų aistrų ir koronoviruso nualintoje Europos pagrindinėje sąjungininkėje – JAV – tiek ir pačioje to paties viruso paveiktoje Europoje yra svarbi lyderystė, kurią savo laiku demonstravo minėtieji JAV prezidentai. Tik JAV ir Europos bendradarbiavimo bei bendro veikimo būdu, ne tik kad neatsiras naujos „geležinės uždangos“, bet bus išardytos ir tebesančios sienos, kas leistų viso laisvojo pasaulio atstovams išdidžiai ištarti simbolinę prasmę turinčius žodžius: „aš esu Berlynietis!“.
Dr. Audrius Skaistys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą