Kandidatas į Vilniaus miesto tarybą

Su rugsėjo pirmąja!

Sveiki sulaukę rudens ir jį įsileidę pro žinių vartus!
Visi šiame gyvenime esame vieni kitų mokytojais ir tuo pačiu mokiniais. Linkiu šviesios dienos visomis prasmėmis!

Patriotiškiausios mokyklos Lietuvoje yra Kaune ir Vilniuje

Patriotiškiausių Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų dešimtuke po tris Kauno ir Vilniaus gimnazijas, po vieną Panevėžio, Mažeikių, Šiaulių ir Klaipėdos gimnaziją.
Nepatriotiškiausių vidurinį išsilavinimą teikiančių ugdymo įstaigų dešimtuke „puikuojasi“ mokyklos iš Pietryčių Lietuvos, Klaipėdos ir Kauno.
Nagrinėjant š. m. rugpjūčio 2 d. savaitraščio „Veidas“ pateiktą 2010 metų gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą ir kitą dieną „Delfi.lt“ portale pasirodžiusią informaciją apie šių metų (pagal 2009 metų rezultatus) pažangiausias vidurinį išsilavinimą suteikiančias ugdymo įstaigas, kurių „elitiškumas“ nustatomas tų mokyklų absolventų per valstybinius brandos egzaminus gautų „šimtukų“ skaičiumi, kilo mintis nustatyti Lietuvos patriotiškiausią gimnaziją arba vidurinę mokyklą. Pagal vidurinio mokslo egzaminų tvarką brandos atestatui gauti Lietuvoje užtenka išlaikyti 3 egzaminus, tačiau daugelis abiturientų renkasi 4, iš kurių kiekvienas gali būti įvertintas 100 balų, o tai reiškia, kad maksimaliai galima surinkti 400 balų. Tą šiemet ir padarė aštuoni abiturientai, dar 31 abiturientas po 100 balų pelnė iš trijų egzaminų, o iš viso šimto balų įvertinimus Lietuvoje gavo 864 abiturientai (pernai – 709).
Pats „brandos egzamino“ terminas suponuoja tai, kad tikrinamos ne tik abituriento žinios, bet ir jo asmenybės branda. Tai reikštų, kad svarbūs šie asmenybės brandą sudarantys veiksniai: pilietinė branda, patriotiškumas, gebėjimas suvokti ir analizuoti visuomeninius reiškinius ir daryti atitinkamas išvadas.
Idėja nustatyti patriotiškiausią mokyklą Lietuvoje buvo pateikta š. m. rugpjūčio 4 dieną vykusiame Lietuvos Sąjūdžio tarybos posėdyje. Taryba bendru sutarimu pritarė šiam sumanymui ir pavedė idėjos autoriui – tarybos nariui Audriui Skaisčiui – parengti Lietuvos patriotiškiausios mokyklos nustatymo metodiką ir preliminarų 2010 m. vidurinių mokyklų ir gimnazijų reitingą. Jau to paties mėnesio 26 dieną Lietuvos Sąjūdžio taryba patvirtino sudarytą patriotiškiausių Lietuvos mokyklų dešimtuką.
Nustatant patriotiškiausią Lietuvos mokyklą pagrindu buvo pasirinktas abiturientų iš 16 elitiškiausių Lietuvos mokyklų, išugdžiusių daugiausiai „šimtukininkų“, nusiteikimas studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, o ne užsienio universitetuose. Atsižvelgta į tai, kad mūsų gabiausi abiturientai pagal priėmimo į Lietuvos aukštąsias mokyklas tvarką gautų visiškai finansuojamą vietą bet kuriame Lietuvos universitete ir kad taip būtų parodytas jų pasiryžimas tapti tos srities specialistu, kuris pagal Vyriausybės nustatytą poreikį yra reikalingiausias Lietuvai (todėl gaunantis valstybės finansuojamą studijų vietą). Šiemet su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis studijų sutartis pasirašė 30,4 tūkst. pirmakursių, iš jų 17,8 tūkst. – beveik dviejų trečdalių įstojusiųjų – studijas finansuos valstybė (valstybės lėšomis studijuos 9,4 tūkst. universitetų ir 8,4 tūkst. kolegijų būsimųjų bakalauro studentų).
Įvertindami tai, kad vidurinių mokyklų ir gimnazijų, kurios yra reitingų viršūnėse, absolventai potencialiai, o pagal geriausiai įvertintus brandos egzaminų rezultatus ir realiai gali tapti bet kurios Lietuvos aukštosios mokyklos siūlomos studijų programos pagal jo pirmą pasirinkimą (pageidavimą) studentu, tai jo pasirinkimas studijuoti Lietuvoje ar užsienyje yra lemiantis. Šiuo atžvilgiu nevertinamas kiekvieno atskirai absolvento patriotiškumo jausmas ar šio jausmo dydis, nes nebūtų įmanoma to pamatuoti, be to, ir nustatyti suminį patriotiškumo dydį. Taigi, nustatant patriotiškiausią Lietuvos vidurinę mokyklą ar gimnaziją, buvo svarbus stipriausiose pagal parengiamų absolventų lygį Lietuvos mokyklose konkrečių metų absolventų laidos nusiteikimas likti studijuoti Lietuvoje, susiejant savo norimą įgyti profesiją su tam tikros srities specialistų valstybiniu poreikiu. Žinoma, kad abiturientų pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, jų baigiamų vidurinio lavinimo įstaigų ryšių su Lietuvos arba užsienio aukštosiomis mokyklomis, juos mokančių ir auklėjančių asmenų patriotiškumo, šeimos tradicijų, geografinio ir (ar) demografinio veiksnio, puoselėjamų vertybių ir panašiai. Manytina, kad pateikiamas patriotiškiausių Lietuvos mokyklų reitingas dėl objektyvių duomenų trūkumo (tyrimo metu negauti duomenys apie išvykusius studijuoti į užsienį iš elitiniame šešioliktuke esančių Kauno Jono Jablonskio, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijų ir Panevėžio 5 vidurinės mokyklos) negali pretenduoti į absoliučią tiesą arba tikslumą, tačiau jis be abejonės išryškins tam tikras tendencijas, o gal net ir priartins mus prie to tikslo, kurio siekiama šiuo reitingo sukūrimu.
Patriotiškiausios Lietuvos gimnazijos ir vidurinės mokyklos:
1. VšĮ VDU Kauno „Rasos“ gimnazija (už tai, kad iš 2009 m. baigusių 230 absolventų nė vienas (0) nepasirinko studijų užsienyje, o 103 (44,8 proc.) pirmuoju pasirinkimu įstojo į Lietuvos universitetus);
2. Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija (206/ 13 (6,31 proc.)/ 107 (51,94 proc.);
3. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija (203/ 15 (7,38 proc.)/ 97 (47,78 proc.);
4. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija (198/ 15 (7,57 proc.)/ 87 (43,93 proc.);
5. Vilniaus Gabijos gimnazija (159/ 8 (5,03 proc.)/ 57 (35,84 proc.);
6. Mažeikių Gabijos gimnazija (131/ 7 (5,34 proc./ 48 (36,64 proc.);
7. Vilniaus Žirmūnų gimnazija (199/ 17 (8,54 proc.)/ 88 (44,22 proc.);
8. Kauno „Santaros“ gimnazija (213/ 19 (8,92 proc.)/ 84 (39,43 proc.);
9. Kauno jėzuitų gimnazija (81/ 10 (12,34 proc.)/ 49 (60,49 proc.);
10. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija (235/ 30 (12,76 proc.)/ 88 (37,44 proc.).

Tokiu pačiu būdu kilo noras išsiaiškinti, kurios Lietuvos mokyklos, teikiančios vidurinį išsilavinimą, yra mažiausiai patriotiškos. Dėl to, kad 199 iš 499 mokyklų nepateikė savo duomenų apie įstojusius į užsienio aukštąsias mokyklas absolventus, nepretenduojame į absoliučią tiesą, bet tam tikros geografinės-demografinės tendencijos yra akivaizdžios.
Lyginami pateikti duomenys įstojusių pagal pirmą pasirinkimą į Lietuvos aukštąsias mokyklas ir įstojusių į užsienio aukštąsias mokyklas skaičiai.
Mažiausiai patriotiškos Lietuvos mokyklos, teikiančios vidurinį išsilavinimą:
1. Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla (100 proc. įstojo į užsienio universitetus);
2. Visagino Sedulinos vidurinė mokykla (88,88 proc.);
3. Lentvario H. Senkavičiaus vidurinė mokykla (71,42 proc.);
4. Visagino „Gerosios vilties“ vidurinė mokykla (71,05 proc.);
5. Vilniaus r. Kalvelių S. Moniuškos vidurinė mokykla (66,66 proc.);
6. Klaipėdos „Aitvaro“ gimnazija (60,25 proc.);
7. Vilniaus Naujamiesčio vidurinė mokykla (55,55 proc.);
8. VšĮ Kauno J.Urbšio katalikiška vidurinė mokykla (54,83 proc.);
9. Vilniaus Šalomo Aleichemo vidurinė mokykla (50 proc.);
10. Kauno Rokų vidurinė mokykla (50 proc.);
11. Vilniaus licėjus (42,15 proc.).
Liūdnoka, kad iš „elitinio ketverto“: Kauno technologijos universiteto gimnazija, Vilniaus jėzuitų gimnazija, Kauno jėzuitų gimnazija ir Vilniaus licėjus, tik viena mokykla – Kauno jėzuitų gimnazija pateko į patriotiškiausių Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų dešimtuką, o Vilniaus licėjus tik per plauką (11 vieta) nepateko į mažiausiai patriotiškų mokyklų dešimtuką.
Norėčiau tik priminti, kad Lietuvoje vis dar veikia Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio 1 dalies 7 skyriaus 4 skirsnio 4 dalies nuostata: "patriotizmo ugdymas yra ir mokyklos privalomosios lavinimo programos sudėtinė dalis". Tačiau niekas neatsakingas už šios nuostatos įgyvendinimo veiksmingumą.

Žalgiris ir Kaunas

Gerai žinomas Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, kur būsimasis Žalgirio didvyris Vytautas Didysis 1362 metais prisiekia atkeršyti kryžiuočiams už Kauno pilies sugriovimą (sudeginimą). Šią priesaiką Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas įvykdo 1410 metais Žalgirio mūšio lauke. Praėjus, sakyčiau, visai epochai - keturiasdešimt aštuoneriems metams - gausiems įvairiausių įvykių, duotoji priesaika nebuvo pamiršta. Tai liudija Gediminaičių dinastijos tęsėjų išskirtinę duoto žodžio laikymosi tradiciją, kai LDK Gediminas 1323 metais iškilmingai visam kriščioniškajam pasauliui pareiškė - „pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“.

Neveltui mes gerbiame ir Lietuvos laisvės kovotojus – partizanus likusius ištikimais savo duotai priesaikai. Neseniai Kaunas (2008 metais) šventė savivaldos, kurią 1408 metais suteikė miestui Vytautas Didysis, 600 metų sukaktį. Šiandieninis Kauno miesto vadovas Andrius Kupčinskas pirmasis iš dabartinės Lietuvos Respublikos laikotarpio Kauno savivaldybės vadovų ištarė kol kas neprivalomą, bet stiprią moralinę ir simbolinę reikšmę turinčią priesaiką: „prisiekiu savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, garbingai vykdyti savo pareigas, ginti visų asmenų teisėtus interesus ir būti visiems vienodai teisingas. Tepadeda man Dievas.“ Žinoma, ši priesaika yra skirtinga nuo Vytauto Didžiojo ištartosios 1362 metais, tačiau jas abi vienija priesaiką davusiųjų nusiteikimas garbingai įvykdyti jas. Vytautui Didžiajam, kaip minėjau, tai pavyko nors ir po 48 metų, linkėčiau ir Kauno merui A.Kupčinskui likti ištikimam duotąjai priesaikai bei vykdyti ją einant Kauno miesto vadovo pareigas.

Šiandien, minėdamas Žalgirio pergalės 600 metų sukaktį Kauno m. meras ir miestiečiai bei Kauno svečiai pagerbė Vytauto Didžiojo atminimą. A.Kupčinskas prie Vytauto paminklo įleido plieno kapsulę su žemėmis, kurios buvo parsivežtos šiais metais iš Žalgirio mūšio vietos, kur buvo pralieta ir lietuvių kraujo. Miesto vadovas taip pat kartu su Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktoriumi Valdu Kubiliumi atidengė informacinę lentą, skirtą turistams. Lentoje pateikiama informacija apie Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį lietuvių ir anglų kalbomis.

Švęsdami pergalės Žalgirio mūšyje 600 metų jubiliejinę sukaktį, būkime mūsų garbingų protėvių verti palikuonys – tęsėkime duotas priesaikas, laikykimės duoto žodžio, nepaisant kiek laiko tai užtruktų ir kiek pastangų, o gal net ir asmeninio pasiaukojimo tam prireiktų.

Mielieji,

nuoširdžiai sveikiname svarbių ir didžių švenčių - liepos 6-tosios Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos, pergalių Durbės (liepos 13 d.) ir Žalgirio mūšiuose (liepos 15 d.) išvakarėse!

Prieš 757 metus tuometinis faktinis valstybės valdovas Mindaugas įteisino savo statusą ne tik Lietuvoje ar aplinkinėse valstybėse, bet ir visos krikščioniškosios Europos buvo pripažintas karaliumi. 1253 metais Mindaugo valdoma Lietuvos karalystė įstojo į krikščioniškųjų Europos valstybių gretas, savotišką Europos Sąjungą. Jo suvienytos Lietuvos jėgą prieš 750 metų pajuto kalavijuočiai Durbės mūšyje. Mindaugo žygdarbius tęsė nekarūnuotasis Lietuvos ir daugelio rusų žemių karalius Vytautas Didysis, kurio mūšio lauko taktiniai sprendimai ir narsa atvedė mūsų protėvius į šlovingą Žalgirio pergalę prieš 600 metų. Tai buvo suvienytos valstybės šlovingasis laikotarpis.

Įkvėpti Karaliaus Mindaugo ir kitų iškilių tautos valdovų įžvalgių darbų vieningai kurkime klestinčią Lietuvą.

Audrius, Gintarė ir Henrieta Skaisčiai

Joninės Lietuvoje prieš 91, 69 metus ir dabar

Šių metų birželio 27-oji praėjo ramiai, gal todėl, kad tai paskutinė ilgojo (Joninių) savaitgalio diena, o gal dėl to, kad Lietuva gyvena pakankamai ramioje ES ir NATO aplinkoje.

Pravartu būtų prisiminti, kas Lietuvoje vyko prieš 91 ir 69 metus ir pajausti skirtumą, tarp tų neramių Lietuvai laikų ir šių dienų ramybės.

1919 metų vasarą įsibėgėjo nepriklausomybės kovos, kilo gyvybiškas poreikis valstybės ir kiekvieno jos gyventojo saugumo užtikrinimui, tada ir įsikūrė Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS).

1941 metų birželio 23 dieną Lietuvos Laikinosios Vyriausybės buvo paskelbtas “Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas”, išreiškęs nepalaužiamą tautos ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo sukilimas prieš sovietinius okupantus. Šauliai (tarp jų ir mano senelis Povilas Skaistis) buvo šio sukilimo varomoji jėga. Amžina garbė tuomet gynusiems Lietuvą nuo okupantų ir šalia 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš Carinę Rusiją savo krauju įrašiusiems dar vieno sukilimo - 1941 metų prieš Sovietų Sąjungą - datą. Malonu, kad šiemet būtent šią birželio 23 dieną mano žmona Gintarė Skaistė davė šaulio priesaiką ir tapo šios garbingos organizacijos nare.

Tačiau sugrįžkime prie LŠS ištakų. Svarbų vaidmenį LŠS įsikūrimui suvaidino Spaudos biuro prie Ministrų kabineto susirinkimai 1919 m. birželio 20-21 ir 22-23 dienomis. Juose dalyvavo M.Šalčius, A.Vienuolis-Žukauskas, F.Kirša, A.Klimas. Antrajame susirinkime nutarta sušaukti trečiąjį didesnį susirinkimą - 1919 m. birželio 27 d., turint tikslą įkurti ginkluotą visuomeninę organizaciją. Šią dieną įkurta draugija gavo šaulių vardą ir ji įterpiama į Lietuvos sporto sąjungą kaip „Šaulių skyrius“, paskirtas to „Šaulių skyriaus“ susirinkimo laikas – 1919 m. liepos 2 d. 5 val. vakaro ir vieta – Vytauto kalnas. Į numatytą susirinkimą atėjo 10 vyrų. Antrą susirinkimą nuspręsta daryti ten pat liepos 8 d., į šį susirinkimą atvyko jau apie 40 vyrų, tarp jų ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėju ir ideologu laikomas V. Pūtvis-Pūtvinskis. Taip susikūrė LŠS ir jos oficiali susikūrimo diena laikoma 1919 m. birželio 27 diena.

Krašto apsaugos ministerija 1919 m. rugsėjo mėn. 15 d. patvirtina Šaulių Sąjungos įstatus, priimtus visuotinio LŠS kauno skyriaus susirinkime 1919 m. rugsėjo mėn. 5 d., ir taip sukarina šią sportinę – pilietinę organizaciją. 1919 m. gruodį LŠS buvo jau 805 nariai - 16 skyrių (39 būriai).

Šiuo metu LŠS yra apie 10 000 narių.

Audrius SKAISTYS

LŠS Centro valdybos narys (1997-2001, 2006-iki dabar)

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma
analitinis požiūris dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Lenkų tautines mažumas atstovaujančias organizacijas labiausiai jaudina trys sritys: švietimas, viešieji užrašai ir vardų ir pavardžių rašymas lenkų tautinės mažumos kalba. Šiame savo straipsnyje pateikdamas oficialią statistiką ir apklausų duomenis pabandysiu išsklaidyti mitą apie lenkų tautinės mažumos sudėtingą padėtį Lietuvoje.
Gyventojų surašymo duomenimis (2001 m.), Lietuvoje gyveno 234 989 lenkų, t.y. 6,74 proc. šalies gyventojų. Šiuo metu lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra gausiausia (rusai sudaro 6,31 proc., baltarusiai – 1,23 proc., ukrainiečiai – 0,65 proc.). Sostinėje, Vilniuje, gyvena apie 100 tūkst. lenkų (18,9 proc. miesto gyventojų), Vilniaus raj. - 54 322 (61,32 proc. gyventojų), Šalčininkų raj. – 31 223 (79,5 proc.), Trakų raj. – 12 403 (33,18 proc.), Švenčionių raj. – 9 089 (27,43 proc.) ir Širvintų raj.– 2019 (10 proc.). Apie 85 proc. Lietuvos lenkų laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba.
Dėl tautinių (etninių) mažumų padėties Europoje pastaruoju metų buvo atlikti net du patikimi tyrimai: Europos Komisijos užsakymu Eurobarometras 2009 m. gegužės-birželio mėn. atliko ES šalyse apklausą „Diskriminacija ES 2009 metais“ (taip pat ir etniniu pagrindu), kurios rezultatus paskelbė 2009 m. lapkritį, ir Pew Global Attitudes Project (JAV tyrimų centro) 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. paskelbtas nuomonių tyrimas „Europos pulsas 2009: du dešimtmečiai po Berlyno sienos griūties – Komunizmo pabaigos džiaugsmas dabar su didesniu atsargumu“. Eurobarometro specialiajame tyrime Nr. 317 teigiama, kad Lietuvoje jau dvejus metus iš eilės diskriminacijos etniniu pagrindu suvokimas mažiausias tarp visų 27 Europos Sąjungos valstybių: 2008 m. – 23 proc. ir 2009 m. – 26 proc., o pagal tai, kas asmeniškai matė diskriminacijos etniniu pagrindu atvejį per paskutinius 12 mėnesių, Lietuva ir Lenkija dalijasi paskutinę vietą ES su 4 procentais atsakiusiųjų teigiamai į šį klausimą. Pew Global Attitudes Project duomenimis per pastaruosius 18 metų Lietuvoje požiūris į lenkus pagerėjo net 9 procentais (nuo 30 proc. nepalankiai žiūrinčių 1991 metais iki 21 proc. – 2009 metais). Tuo tarpu Lenkijoje požiūris į lietuvius nepakito – 1991 m. ir 2009 m. nepalankiai žiūrėjo 18 proc. Dar labiau sumažinti Lietuvos piliečių skaičių nepalankiai žiūrinčių į lenkus yra sudėtinga dėl lenkų tautinei mažumai Lietuvoje priklausančių asmenų elgsenos ir pozicijos tam tikrais klausimais, ypatingai dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybų priimamų sprendimų atvirai diskriminuojančių tuose rajonuose tautinę mažumą sudarančius lietuvius.
Lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lemia politinių ir pilietinių teisių įgyvendinimas, o tai atspindi jų kiekis renkamose valdžios institucijose. 2009 metais rinkimuose į Europos parlamentą didžiausias skaičius kitos valstybės nei Lietuvos piliečių, rinkusių europarlamentarus iš Lietuvos, buvo Lenkijos Respublikos piliečiai (91). Iš 12 Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių 2 priklauso tautinėms mažumoms: Valdemaras Tomaševskis (lenkas) ir Viktoras Uspaskichas (rusas). Lietuvos Respublikos Seime lenkų tautinė mažuma yra atstovaujama 3 Seimo narių, savivaldybėse - 53 savivaldybių tarybų narių Vilniaus miesto ir šio krašto savivaldybėse. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lenkų tautinei mažumai priklausantys savivaldybių tarybų nariai vadovauja šioms savivaldybėms vienpartiniu principu, o Trakų raj. savivaldybėje yra valdančiojoje koalicijoje.
Lenkų tautinės mažumos atstovai turi galimybę žiūrėti visas iš Lenkijos transliuojamas televizijos programas bei girdėti radijo programas, tarp jų ir „TV Polonija“, ir valstybinį Lenkijos radiją. Vilniuje įsikūręs komercinis radijas lenkų kalba „Znad Wilii“ šiemet iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo gavo 40 tūkt. Lt paramą. Lenkų kalba Lietuvoje leidžiama apie 20 periodinės spaudos leidinių (daugiau kaip 15 laikraščių ir 3 žurnalai).
Tautinių mažumų (tarp jų lenkų) vardų ir pavardžių klausimas dar visai neseniai buvo sprendžiamas įstatymo leidėjo. Seimas nepritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui. Nuspręsta taikyti Latvijos esamą teisinį reguliavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių teismas, įvertinęs latvišką vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose reglamentuojantį įstatymą, pripažino, kad jis nepažeidžia žmogaus teisių į jo vardą ir pavardę. Šią problemą iš dalies yra išsprendęs pats Lenkijos Respublikos Seimas priėmęs Lenko kortos įstatymą, pagal kurį Lietuvos lenkai gali per Lenkijos Respublikos konsulines įstaigas išsiimti lenko kortą – dokumentą su jame lenkiškos abėcėlės raidėmis įrašytu vardu ir pavarde. Toks dokumentas oficialiai pripažįstamas Lenkijoje.
Kad lenkų tautinė mažuma nediskriminuojama švietimo srityje, vaizdžiai byloja faktai, kad Lietuvoje 1 mokykla vidutiniškai tenka 2000 lenkų ir 2623 lietuviams. Vienoje lenkiškoje mokykloje vidutiniškai mokosi 250 mokinių, o lietuviškose ir rusiškose – vidutiniškai 426 mokiniai. Lenkai – vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, kurios atstovai gali gimtąja kalba mokytis ir įgyti išsilavinimą nuo ikimokyklinių įstaigų (lopšeliai-darželiai) iki aukštosios mokyklos (Balstogės universiteto filialas ir kt.).
Lietuvių tauta, atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, uždraudė viešųjų užrašų vartojimą ne lietuvių kalba referendumu patvirtindama Lietuvos Respublikos Konstituciją (14 straipsnis teigia, kad „valstybinė kalba - lietuvių kalba“ ir per savo išrinktus atstovus priimdama Valstybinės kalbos įstatymą (17 straipsnio 1 dalis teigia „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“).
Tautinėms mažumoms nuolatinį dėmesį rodo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Paminėtina keletas jos pastarųjų veiksmų šiais klausimais. Nuo 2010 m. sausio 1 d. tautinių mažumų koordinavimo klausimą perėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija turi ,,dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybės tautinių santykių darnumo politiką, laiduojančią Lietuvos Respublikos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Rytų Lietuvos lietuvių teisėtų interesų ir poreikių tenkinimą, tautinio tapatumo saugojimą, taip pat sudarančią sąlygas jiems visapusiškai dalyvauti šalies visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ugdyti jų pilietiškumą, toleranciją, nepakantumą tautinės nesantaikos kurstymui“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu Kultūros ministerijai pavesta parengti teisės aktus, kurių pagrindu bus suformuota darbo grupė Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijai parengti. Vykdydama pavestas funkcijas, Kultūros ministerija rengia teisės aktų projektus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Konstitucinio teismo nutarimais ir sprendimais, kitais teisės aktais. Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos aptarimas ir svarstymas Kultūros ministerijoje vyks iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.Kad būtų tinkamai reglamentuotos tautinių mažumų teisės ir pareigos, tautinių mažumų kalbos vartojimas Lietuva pasirengusi dar kartą išgirsti visų suinteresuotų asmenų ir institucijų nuomones ir įvertinti savo ir kitų ES valstybių patirtį šiais klausimais. Tikimės, kad šis Lietuvos Respublikos rodomas dėmesys šalies tautinėms mažumoms duos laukiamų rezultatų – tautinės mažumos jausis visateisėmis Lietuvos valstybės puoselėtojomis.