Lankiausi Lietuvos valdovų rūmuose

2009-06-10 Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas surengė išvažiuojamąjį posėdį Lietuvos valdovų rūmuose. Komiteto nariai posėdį ankštame kabinete iškeitė į ekskursiją po statybas Valdovų rūmuose: jie norėjo savo akimis pamatyti tai, dėl ko nuolat diskutuojama viešojoje erdvėje. Beje, Valdovų rūmų atstatymo iniciatorius (skirtingai nuo žiniasklaidoje šmėžuojančios A.M.Brazausko pavardės) yra būtent šio komiteto buvęs pirmininkas Ž.Jackūnas, jo iniciatyva 2000 m. buvo priimtas atitinkamas įstatymas, kurio preambulėje teigiama:
Lietuvos Respublikos Seimas,
pabrėždamas valstybingumo simbolių reikšmę įtvirtinant tautines ir pilietines visuomenės vertybes, stiprinant tautinę ištikimybę ir solidarumą;
suprasdamas istorines valstybingumo tradicijas įkūnijančių sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimo svarbą krašto politinės savimonės ir kultūros puoselėjimui;
remdamas ypatingai istorinei datai – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakčiai – skirtos programos įgyvendinimą;
pritardamas Lietuvos žmonių, institucijų ir organizacijų, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės X Seimo reiškiamai valiai atkurti Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmus,
priima šį įstatymą...
Parlamentarus po rūmus vedžiojęs Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas pasakojo, kaip pabaigus darbus atrodys salės, kur bus įrengtos ekspozicijos, kuo jos reikšmingos Lietuvai. Pasak jo, galutinai įrengus Valdovų rūmus, sales puoš vertingi gobelenai, kurių vertės ir reikšmės nesupranta nekompetentingi žmonės.
Lietuvos valdovų rūmų liekanos – vienas iš svarbiausių paskutinį XX a. dešimtmetį tyrinėtų Lietuvos archeologinių paminklų. Tai pirmoji Lietuvos istorijoje mūrinė pilis, priklausiusi didžiajam Lietuvos kunigaikščiui (Popiežiaus vadintam Lietuvos ir daugelio slavų karaliumi) Gediminui, statyta, sprendžiant iš archeologinės medžiagos, XIII a. viduryje medinės pilies vietoje. Mūrinės pilies statyba greičiausiai susijusi su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo karūnavimu 1253 m. Mūrinė rezidencija atspindi valdovo prabangą, nes iki tol Lietuvoje buvo statomos tik medinės pilys.
Jau XIII a. antroje pusėje ir XIV a. ant kyšulio pietinio krašto bei jo pietinio šlaito buvo mūrinių statinių. Išliko tik nedidelės jų dalys. XIV a. pradžioje Gediminas iš Vilniaus pilies rašė laiškus į Vakarų Europos miestus. Rūmuose gyveno Algirdas, čia gimė ir jo sūnūs. Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, čia su Vytautu paskelbė Lietuvos krikštą.
XV a. pradžioje, greičiausiai po 1419 m. gaisro, pilyje Vytauto pastatyta didelė Katedra, o tarp jos ir kalno – nauji gotikiniai rūmai. Vytautas Didysis rūmuose rengėsi savo karūnacijos iškilmėms. Statant rūmus buvo nugriauti XIII – XIV a. mūriniai pastatai. Rytų korpusas su 3 rūsiais buvo kalno pašlaitėje. Pietų korpusas buvo terasos pietiniame šlaite, o vakarų korpusas šliejosi prie Katedros galo. Iš šiaurės pusės rūmų vidinį kiemą uždarė siena. Išliko glazūruotų herbais ir fantastiškų gyvūnų piešiniais puoštų plytelių, kuriomis dengtos sienos, figūrinių plytų, XV a. pirmosios pusės koklių.
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje gotikinius rūmus papuošė renesanso epochai būdingos krosnys iš daugiaspalvių glazūra dengtų koklių. Krosnių karnizai dekoruoti valdovų ir didikų herbais bei fantastinėmis scenomis.
Vilniaus pilyje keletą metų gyveno Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Lietuvos globėjas - Šv.Kazimieras. XV ir XVI a. sandūroje rūmuose gyveno Aleksandras, kurio palaikai ir šiandien ilsisi Katedros mauzoliejuje.
Apie 1520 – 1530 m. rūmus išplėtė ir renesanso stiliumi perstatė Žygimanto Senojo žmonos Bonos Sforcos pakviesti italų architektai. Rytų korpusas buvo pailgintas. Spėjama, kad pietų ir rytų korpusams buvo pristatyti tretieji aukštai. Greičiausiai tada buvo pristatytas ir šiaurės korpusas. Statybai panaudoti tašyti akmenys, grindims – šlifuotos klinties ir marmuro plytos. Interjerą puošė daugiaspalvių koklių krosnys. Devynmetis Žygimantas Augustas šiuose rūmuose buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Čia jis susipažino ir pamilo Barborą Radvilaitę. Rūmuose Žygimantas Augustas sukaupė biblioteką, paveikslų ir brangenybių rinkinius, kurie buvo vieni turtingiausių Europoje. Rūmuose vyko ir iškilmingos Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vestuvės su Jonu Vaza, Švedijos karaliaus Gustavo sūnumi.
Po 1610 m. gaisro, remontuojant rūmus, gausiai naudotas marmuras ir ypač smiltainis. Būtent iš smiltainio skaptuoti karnizai su Vazų dinastijos herbais puošė langų angas, židinius, sienas. Krosnis puošdavo ne tik Vazų dinastijos, bet ir kitų didikų herbais. XV a. pabaigoje – XVII a. rūmuose dirbo daugelis tų pačių architektų ir skulptorių, kurie dirbo ir Krokuvoje, tačiau rūmams jie suteikė savito stiliaus.
1634 m. Karaliaus Vladislovo Vazos laikais rūmų teatre įvyko pirmasis operos spektaklis šalyje. Opera buvo visiškai naujas, dar ne visas Europos sostines pasiekęs, žanras.
1655 m. rugpjūčio mėnesį Rusijos kariuomenė be didesnių mūšių užėmė miestą ir pilį, apiplėšė juos ir dalį sudegino. Tik 1661 m. gruodžio pradžioje po keletą mėnesių trukusio apgulties ir kovų smarkiai apgriautą pilį atsiėmė Lietuvos kariuomenė. Apiplėšti ir per mūšius apgriauti rūmai nebetiko valdovams gyventi. Apie 100 metų jie stovėjo apleisti. XVIII a. antroje pusėje rūmuose buvo leista apsigyventi kelioms dešimtims miestiečių šeimų.
Numalšinus generolo Tado Kosčiuškos vadovaujamą sukilimą 1794 m. ir po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Netrukus, 1799 m. rudenį, Vilniaus magistratas, caro valdžios liepimu, perdavė šiuos rūmus vienam Kremenčiugo pirkliui juos nugriauti. 1801 m. rūmai buvo nugriauti, plytos ir akmenys parduoti, o jų pamatai ir rūsių likučiai užversti griuvenomis. Išliko tik rytinio rūmų korpuso dalis (rūsiai ir pirmojo aukšto sienų dalis), kuris buvo perstatytas į dviejų aukštų gyvenamąjį namą.
Po 1831 m. sukilimo, Rusijos caro valdžia rūmų pamatus dar kartą ardė, kai kasė apsauginį tvirtovės griovį. Panaikinus tvirtovę, apie 1880 m., pylimus nukasė, griovį užpylė, rūmų vieta virto parku.
Rūmų teritorijos tyrimus 1987 m. pradėjo Paminklų restauravimo projektavimo institutas, o nuo 1988 m. juos atlieka Lietuvos istorijos instituto įkurtas Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Šiame centre dirba archeologai, architektai, istorikai, restauratoriai, menotyrininkai, jau 16 metų tiriantys rūmus ir renkantys medžiagos jiems atstatyti. Per šiuos mokslinių tyrimų metus sukaupta per 200 000 radinių: architektūros nuolaužų, koklių, buities rakandų, metalo, stiklo ir kitų dirbinių.
2002 m. gegužės 10 dieną oficialiai pradėti Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo darbai.
Daugiau informacijos www.lvr.lt