Šiandien - liepos 31 d., sukako aštuoniolika metų, kai Lietuva neteko septynių geriausių savo sūnų. Jie – Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Stanislovas Orlavičius, Antanas Musteikis ir Ričardas Rabavičius – dėl laisvės paaukojo gyvybes, o sunkiai sužeistas ir vienintelis likęs gyvas Tomas Šernas – savo sveikatą.
Pagerbdamas Medininkuose nužudytų policijos ir muitinės pareigūnų atminimą dalyvavau už juos aukojamose šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (Šv. Kazimiero koplyčioje).
1991 m. liepos 31 d. apie 5 val. ryto Medininkų pasienio poste sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrio OMON smogikai iš Rygos užpuolė šio posto darbuotojus (pasieniečius ir muitininkus). Lygiai prieš 18 metų, kai dar būdamas septyniolikametis su būriu Vilniaus rinktinės šaulių (iš jų prisimenu Audrių Kazėną, Dainių Žalimą, Tomą Giniūną, Gediminą Skaistį...) tuo metu saugojau Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Iš Medininkų ryte atskriejusi žinia apie išžudytus Lietuvos valstybingumo gynėjus lyg žaibas, lyg griaustinis iš giedro dangaus įsismelkė į mūsų jaunas širdis, juk daugelis buvome septyniolikamečiai – aštuoniolikamečiai. Tądien gavome gyvenimiškos patirties lydinčios mus jau 18 metų. Tai nebuvo baimės ar išgąsčio apraiškos, tai buvo pykčio ir paniekos už tokį niekingą žudynių veiksmą jausmas. Pirmiausia, mums iškildavo klausimas – kodėl ir už ką? Gal už tai, kad mylėjo savo tėvynę – Lietuvą... Jau po 3 dienų visas mūsų šaulių būrys kartu su atgimstančios Lietuvos atkurtomis tarnybomis (policija, pasieniečiais, muitininkais) atidavėme žuvusiems pareigūnams paskutinę pagarbą - nuo Arkikatedros palydėjome į amžino poilsio vietą Antakalnio karių kapinėse.Tebūnie jų brangiausia auka – gyvybės ir netekta sveikata – mums pavyzdžiu kaip reikia likti ištikimiems savo priesaikai ir prisiimtiems įsipareigojimams.
Pagerbdamas Medininkuose nužudytų policijos ir muitinės pareigūnų atminimą dalyvavau už juos aukojamose šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (Šv. Kazimiero koplyčioje).
1991 m. liepos 31 d. apie 5 val. ryto Medininkų pasienio poste sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrio OMON smogikai iš Rygos užpuolė šio posto darbuotojus (pasieniečius ir muitininkus). Lygiai prieš 18 metų, kai dar būdamas septyniolikametis su būriu Vilniaus rinktinės šaulių (iš jų prisimenu Audrių Kazėną, Dainių Žalimą, Tomą Giniūną, Gediminą Skaistį...) tuo metu saugojau Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Iš Medininkų ryte atskriejusi žinia apie išžudytus Lietuvos valstybingumo gynėjus lyg žaibas, lyg griaustinis iš giedro dangaus įsismelkė į mūsų jaunas širdis, juk daugelis buvome septyniolikamečiai – aštuoniolikamečiai. Tądien gavome gyvenimiškos patirties lydinčios mus jau 18 metų. Tai nebuvo baimės ar išgąsčio apraiškos, tai buvo pykčio ir paniekos už tokį niekingą žudynių veiksmą jausmas. Pirmiausia, mums iškildavo klausimas – kodėl ir už ką? Gal už tai, kad mylėjo savo tėvynę – Lietuvą... Jau po 3 dienų visas mūsų šaulių būrys kartu su atgimstančios Lietuvos atkurtomis tarnybomis (policija, pasieniečiais, muitininkais) atidavėme žuvusiems pareigūnams paskutinę pagarbą - nuo Arkikatedros palydėjome į amžino poilsio vietą Antakalnio karių kapinėse.Tebūnie jų brangiausia auka – gyvybės ir netekta sveikata – mums pavyzdžiu kaip reikia likti ištikimiems savo priesaikai ir prisiimtiems įsipareigojimams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą