Štai ir vėl jau 19 metai šiomis dienomis (sausio 12-13) atliekame šį ritualą - apeiname ratą, kitą apie Seimo (Aukščiausiosios Taryvos) rūmus, degame laužus, susitinkame bendražygius, bendrapiliečius ir net užsieniečius.
Vis ta pati vieta ir tas pat laikas, bet mes jau pasikeitę... Juk prieš 19 metų mums buvo tik 16 - 17, kaip čia neprisiminsi poeto J. Marcinkevičius sukurtame eilėraštyje "šešiolikmečių" įvaizdžio, atsispindėjusio ir mūsų kartos likime, spalvų. Mes, sausio 13-tąją gynę Lietuvos Parlamentą, dar didesnis skaičius bendraamžių dalyvavusių šio ir kitų svarbių valstybinių objektų (LRT komiteto, TV bokšto ir t.t.) gynime tuomet buvo tais 16-mečiais, sprendusiais sunkų gyvenimo padiktuotą uždavinį, o kartu ir hamletišką klausimą "būti ar nebūti?"
Mes tada sau ir visam pasauliui atsakėme "BŪTI!"
Suvokdami, kad šis atsakymas susaistytas kario-savanorio priesaika tapo jau ne vien mūsų laisvos valios išraiška, bet ir įsipareigojimu iki paskutinio atodūsio ginti tai, ką laikėme svarbiausiu - Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Ši nuostata lydėjo septyniolikmečius Darių Gerbutavičių ir Igną Šimulionį, paaukojusius brangiausia, ką turėjo - savo gyvybes. Ir vėl mintyse iškyla Kaune sumūrytas akmeninis aukuras su Amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę – ir jo lotyniškas užrašas „Red de quod debes" (atiduok, ką privalai).
Žemai lenkiu galva prieš tuos bendraamžius ir visus kitus, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes kasmet minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas.
Į tai buvo einama ilgai, tas pareikalavo VISŲ LAISVĖS GYNĖJŲ AUKŲ, nes "sausio 13-toji" anot prof. A.Tylos prasidėjo prieš kelis šimtmečius, tebesitęsia ir dabar, tęsis ir ateityje, kol liks nors vienas lietuvis pasiryžęs atiduoti Tėvynei, ką privalo.
Prisimindamas tų 19 metų senumo įvykius, negaliu neprisiminti tų Lietuvos Parlamente arčiausiai buvusių laisvės gynėjų 17-mečių: Gediminas Skaistys (brolis), Dainius Žalimas, Tomas Giniūnas, ... ir, be abejo, tuometinių vienmečių - 16-mečių: Mindaugas Aleksandras Balčiauskas, Laurynas (pavardė nežinoma) mokėsi S.Nėries vid. mokykloje ir šių eilučių autorius - Audrius Skaistys. Kartu atsiprašau tų vienmečių, kurie ten buvo, bet man nėra žinomi.
Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.
Vis ta pati vieta ir tas pat laikas, bet mes jau pasikeitę... Juk prieš 19 metų mums buvo tik 16 - 17, kaip čia neprisiminsi poeto J. Marcinkevičius sukurtame eilėraštyje "šešiolikmečių" įvaizdžio, atsispindėjusio ir mūsų kartos likime, spalvų. Mes, sausio 13-tąją gynę Lietuvos Parlamentą, dar didesnis skaičius bendraamžių dalyvavusių šio ir kitų svarbių valstybinių objektų (LRT komiteto, TV bokšto ir t.t.) gynime tuomet buvo tais 16-mečiais, sprendusiais sunkų gyvenimo padiktuotą uždavinį, o kartu ir hamletišką klausimą "būti ar nebūti?"
Mes tada sau ir visam pasauliui atsakėme "BŪTI!"
Suvokdami, kad šis atsakymas susaistytas kario-savanorio priesaika tapo jau ne vien mūsų laisvos valios išraiška, bet ir įsipareigojimu iki paskutinio atodūsio ginti tai, ką laikėme svarbiausiu - Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Ši nuostata lydėjo septyniolikmečius Darių Gerbutavičių ir Igną Šimulionį, paaukojusius brangiausia, ką turėjo - savo gyvybes. Ir vėl mintyse iškyla Kaune sumūrytas akmeninis aukuras su Amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę – ir jo lotyniškas užrašas „Red de quod debes" (atiduok, ką privalai).
Žemai lenkiu galva prieš tuos bendraamžius ir visus kitus, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes kasmet minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas.
Į tai buvo einama ilgai, tas pareikalavo VISŲ LAISVĖS GYNĖJŲ AUKŲ, nes "sausio 13-toji" anot prof. A.Tylos prasidėjo prieš kelis šimtmečius, tebesitęsia ir dabar, tęsis ir ateityje, kol liks nors vienas lietuvis pasiryžęs atiduoti Tėvynei, ką privalo.
Prisimindamas tų 19 metų senumo įvykius, negaliu neprisiminti tų Lietuvos Parlamente arčiausiai buvusių laisvės gynėjų 17-mečių: Gediminas Skaistys (brolis), Dainius Žalimas, Tomas Giniūnas, ... ir, be abejo, tuometinių vienmečių - 16-mečių: Mindaugas Aleksandras Balčiauskas, Laurynas (pavardė nežinoma) mokėsi S.Nėries vid. mokykloje ir šių eilučių autorius - Audrius Skaistys. Kartu atsiprašau tų vienmečių, kurie ten buvo, bet man nėra žinomi.
Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.
1 komentaras:
Lauryno pavardė Navickas
43 mokėsi Simas ir Laurynas Navickai
Vėliau Laurynas perėjo į kitą mokyklą...
Algirdas
Rašyti komentarą