Keletas probleminių klausimų iškyla svarstant Priesaikos sulaužymo atvejus, todėl labai svarbu išsiaiškinti Tautos referendume priimtos Lietuvos Konstitucijos nuostatas, taip pat ir kitas šią teisinę idėją, normą ir teisinius santykius išplečiančias arba siaurinančias teisines kategorijas.
Ne paslaptis, kad žodžių junginys „priesaikos sulaužymas“ yra konstitucinį statusą turintis teisės institutas. Jis įtvirtintas eilėje LR Konstitucijos straipnių ir reiškia nei daug nei mažai – savarankišką apkaltos pagrindą. Bene iškalbingiausias yra LR Konstitucijos 74 straipsnis, kuris skelbia „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Šis straipnis nurodo trijų savarankiškų apkaltos pagrindų egzistavimą: Konstitucijos šiurkštų pažeidimą; priesaikos sulaužymą ir nusikaltimo padarymą. Būtent toks Konstitucijoje įtvirtintas eiliškumas nurodo, kad priesaikos sulaužymas pagal savo svarbą eina po šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, bet prieš nusikaltimo padarymą. Tokiu būdu nurodoma, kad vertybių apsaugos požiūriu priesaikos sulaužymas yra mažiau reikšmingas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, bet reikšmingesnis už nusikaltimo padarymą. Ši vertybių apsaugos hierarchija atkreipia apkaltos instituto tyrėjų dėmesį į vertybių, kurias saugo kiekvienas apkaltos pagrindas, pobūdį. Nepretenduodami į detalaus visų apkaltos pagrindų saugomų vertybių sąrašo nustatymą, panagrinėkime vien priesaikoje įtvirtintas vertybes. Atsižvelgdami į tai, kad kiekviena priesaika individualizuojasi pagal prisiekiančiojo asmens užimtinų pareigų pobūdį arba jo procesinę padėti, tai orientuosimės ir nagrinėsime tik Seimo nario, kaip Konstitucijos sudedamosios dalies teisės akte - Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, priesaikoje įtvirtintas vertybes. Seimo nario priesaika: Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“, pagal savo pobūdį yra prisiekimas prisiimti Seimo narį saistančias pareigas, jas vykdyti ir tuo būdu saugoti ir ginti priesaikoje įvardintas ir iš jos išplaukiančias vertybes. Kreipimasis į Dievą yra lyg garantas, užtikrinatis priesaikos laikymosi nenukrypstamumą. Vertybių pobūdis – ištikimybė Lietuvai, pagarba Konstitucijai ir įstatymams bei jų vykdymas, Lietuvos nepriklausomybės stiprinimas (visomis išgalėmis), sąžininga tarnystė Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei – nurodo į tai, kad kiekvienos atskirai ar visų bendrai užtikrinimo turi būti siekiama aktyviais veiksmais. Pati priesaikos paskirtis yra šių vertybių užtikrinimas ir apsauga, o to pasiekti be prisiekusiojo aktyvių pastangų – neįmanoma. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar Seimo nario priesaika nebuvo sulaužyta yra svarbu nustatyti, ar buvo pakankamai aktyviai stengiamasi pasiekti tų priesaikos tikslų - priesaikoje įtvirtintų vertybių užtikrinimo ir apsaugos. Atsižvelgdami į tai galime išskirti dvi pagrindines priesaikos funkcijas: priesaikoje esančių vertybių užtikrinimas ir šių vertybių apsauga.
Savaime suprantama, kad priesaikoje (šiuo atveju Seimo nario) išvardintų vertybių universalumas ir konstitucinis statusas sukelia trijų savarankiškų apkaltos pagrindų atribojimo vienas nuo kito problemų, todė yra labi svarbus šių vertybių pažeidimo pobūdžio nustatymas. Šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atvejis pakankamai išsamiai aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, o nusikaltimo padarymo atveju didesnių problemų ligi šiol nėra iškilę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad „šiurkštus Konsitucijos pažeidimas yra ir priesaikos sulaužymas“ ir atvirkščiai „priesaikos sulaužymas yra ir šiurkštus Konsitucijos pažeidimas“, bet toks sulyginimas galimas tik išimtinais atvejais, kai yra šiais dviejais savarankiškais apkaltos pagrindais saugomų vertybių ideali sutaptis. Tačiau Konstitucijoje esantis išskyrimas į tris savarankiškus apkaltos pagrindus mus įpareigoja siekti nustatyti ne tik šių pagrindų galimus bendrus, bet ir jų išskirtinumą pabrėžiančius požymius. Esminis „priesaikos sulaužymo“ atvejo išskirtinumas turėtų būti siejamas su pobūdžiu, kuriuo yra pažeidžiamos priesaikoje įtvirtintos vertybės. Kaip ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atveju yra nustatinėtina semantinė žodžio „šiurkštus“ reikšmė - atžarus, status, nemandagus, neleistinas, labai didelis (apie nukrypimus). Priesaikos sulaužymo atveju yra svarbus žodžio „sulaužymas“ išaiškinimas. Šio žodžio vartojimas teisėje yra išskirtinai tik priesaikos atžvilgiu, o tai suponuoja tam tikros žodžio „sulaužyti“ perkeltinės prasmės „nesilaikyti“ (šiuo atveju priesaikos) pobūdį. Tai koks gi tas priesaikos nesilaikymo pobūdis? Priesaikos nesilaikymas arba pažeidimas pagal žodžio „sulaužymas“ sinonimiškumą turi būti triuškinantis. Triuškinantis jis yra priesaika užtikrinančių ir saugančių vertybių atžvilgiu. Kitaip tariant priesaika sulaužoma neleistinais priesaikos institutu saugomų vertybių eliminavimo veiksmais. Priesaikoje įtvirtintos vertybės griaunamos pažeidėjo tyčiniu veikimu, todėl šioje vietoje neturėtu būti nagrinėjamos priešingos teisei netyčinės priesaikos pažeidimo formos. Esant neatsargumui ir nerūpestingumui priesaika nebūtų sulaužoma, bet esant tyčiniam veiksmui, nukreiptam priešinga nei priesaikoje nustatyta linkme, beliktų konstatuoti priesaikos sulaužymą. Įvertinant Seimo nario priesaikoje įtvirtintų vertybių įvairialytį pobūdį – teisinį, moralinį-etinį, politinį ir net religinį – nustatinėtinas kiekvieno aspekto atskiras ir visų bendras pažeidimas.
Atsižvelgdamas į išvardintus savarankiško apkaltos pagrindo – priesaikos sulaužymo – vertybinę orientaciją darytina išvada, kad šis apkaltos pagrindas savyje apjungia teisinius, etinius, religinius elementus tokiu būdu pabrėždamas savo išskirtinumą, talpumą ir ypatingą universalumą lyginant su kitais dviem drįsčiau teigti grynai teisiniais apkaltos pagrindais.
Ne paslaptis, kad žodžių junginys „priesaikos sulaužymas“ yra konstitucinį statusą turintis teisės institutas. Jis įtvirtintas eilėje LR Konstitucijos straipnių ir reiškia nei daug nei mažai – savarankišką apkaltos pagrindą. Bene iškalbingiausias yra LR Konstitucijos 74 straipsnis, kuris skelbia „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Šis straipnis nurodo trijų savarankiškų apkaltos pagrindų egzistavimą: Konstitucijos šiurkštų pažeidimą; priesaikos sulaužymą ir nusikaltimo padarymą. Būtent toks Konstitucijoje įtvirtintas eiliškumas nurodo, kad priesaikos sulaužymas pagal savo svarbą eina po šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, bet prieš nusikaltimo padarymą. Tokiu būdu nurodoma, kad vertybių apsaugos požiūriu priesaikos sulaužymas yra mažiau reikšmingas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, bet reikšmingesnis už nusikaltimo padarymą. Ši vertybių apsaugos hierarchija atkreipia apkaltos instituto tyrėjų dėmesį į vertybių, kurias saugo kiekvienas apkaltos pagrindas, pobūdį. Nepretenduodami į detalaus visų apkaltos pagrindų saugomų vertybių sąrašo nustatymą, panagrinėkime vien priesaikoje įtvirtintas vertybes. Atsižvelgdami į tai, kad kiekviena priesaika individualizuojasi pagal prisiekiančiojo asmens užimtinų pareigų pobūdį arba jo procesinę padėti, tai orientuosimės ir nagrinėsime tik Seimo nario, kaip Konstitucijos sudedamosios dalies teisės akte - Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, priesaikoje įtvirtintas vertybes. Seimo nario priesaika: Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“, pagal savo pobūdį yra prisiekimas prisiimti Seimo narį saistančias pareigas, jas vykdyti ir tuo būdu saugoti ir ginti priesaikoje įvardintas ir iš jos išplaukiančias vertybes. Kreipimasis į Dievą yra lyg garantas, užtikrinatis priesaikos laikymosi nenukrypstamumą. Vertybių pobūdis – ištikimybė Lietuvai, pagarba Konstitucijai ir įstatymams bei jų vykdymas, Lietuvos nepriklausomybės stiprinimas (visomis išgalėmis), sąžininga tarnystė Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei – nurodo į tai, kad kiekvienos atskirai ar visų bendrai užtikrinimo turi būti siekiama aktyviais veiksmais. Pati priesaikos paskirtis yra šių vertybių užtikrinimas ir apsauga, o to pasiekti be prisiekusiojo aktyvių pastangų – neįmanoma. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar Seimo nario priesaika nebuvo sulaužyta yra svarbu nustatyti, ar buvo pakankamai aktyviai stengiamasi pasiekti tų priesaikos tikslų - priesaikoje įtvirtintų vertybių užtikrinimo ir apsaugos. Atsižvelgdami į tai galime išskirti dvi pagrindines priesaikos funkcijas: priesaikoje esančių vertybių užtikrinimas ir šių vertybių apsauga.
Savaime suprantama, kad priesaikoje (šiuo atveju Seimo nario) išvardintų vertybių universalumas ir konstitucinis statusas sukelia trijų savarankiškų apkaltos pagrindų atribojimo vienas nuo kito problemų, todė yra labi svarbus šių vertybių pažeidimo pobūdžio nustatymas. Šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atvejis pakankamai išsamiai aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, o nusikaltimo padarymo atveju didesnių problemų ligi šiol nėra iškilę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad „šiurkštus Konsitucijos pažeidimas yra ir priesaikos sulaužymas“ ir atvirkščiai „priesaikos sulaužymas yra ir šiurkštus Konsitucijos pažeidimas“, bet toks sulyginimas galimas tik išimtinais atvejais, kai yra šiais dviejais savarankiškais apkaltos pagrindais saugomų vertybių ideali sutaptis. Tačiau Konstitucijoje esantis išskyrimas į tris savarankiškus apkaltos pagrindus mus įpareigoja siekti nustatyti ne tik šių pagrindų galimus bendrus, bet ir jų išskirtinumą pabrėžiančius požymius. Esminis „priesaikos sulaužymo“ atvejo išskirtinumas turėtų būti siejamas su pobūdžiu, kuriuo yra pažeidžiamos priesaikoje įtvirtintos vertybės. Kaip ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atveju yra nustatinėtina semantinė žodžio „šiurkštus“ reikšmė - atžarus, status, nemandagus, neleistinas, labai didelis (apie nukrypimus). Priesaikos sulaužymo atveju yra svarbus žodžio „sulaužymas“ išaiškinimas. Šio žodžio vartojimas teisėje yra išskirtinai tik priesaikos atžvilgiu, o tai suponuoja tam tikros žodžio „sulaužyti“ perkeltinės prasmės „nesilaikyti“ (šiuo atveju priesaikos) pobūdį. Tai koks gi tas priesaikos nesilaikymo pobūdis? Priesaikos nesilaikymas arba pažeidimas pagal žodžio „sulaužymas“ sinonimiškumą turi būti triuškinantis. Triuškinantis jis yra priesaika užtikrinančių ir saugančių vertybių atžvilgiu. Kitaip tariant priesaika sulaužoma neleistinais priesaikos institutu saugomų vertybių eliminavimo veiksmais. Priesaikoje įtvirtintos vertybės griaunamos pažeidėjo tyčiniu veikimu, todėl šioje vietoje neturėtu būti nagrinėjamos priešingos teisei netyčinės priesaikos pažeidimo formos. Esant neatsargumui ir nerūpestingumui priesaika nebūtų sulaužoma, bet esant tyčiniam veiksmui, nukreiptam priešinga nei priesaikoje nustatyta linkme, beliktų konstatuoti priesaikos sulaužymą. Įvertinant Seimo nario priesaikoje įtvirtintų vertybių įvairialytį pobūdį – teisinį, moralinį-etinį, politinį ir net religinį – nustatinėtinas kiekvieno aspekto atskiras ir visų bendras pažeidimas.
Atsižvelgdamas į išvardintus savarankiško apkaltos pagrindo – priesaikos sulaužymo – vertybinę orientaciją darytina išvada, kad šis apkaltos pagrindas savyje apjungia teisinius, etinius, religinius elementus tokiu būdu pabrėždamas savo išskirtinumą, talpumą ir ypatingą universalumą lyginant su kitais dviem drįsčiau teigti grynai teisiniais apkaltos pagrindais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą