Praūžęs Sausio 13-tosios paminėjimas sužadino atmintį tarsi A.Diuma romano „Po dvidešimties metų“ herojams... Tos 1991 m. sausio nakties prisiminimai giliai įstrigo mūsų, jauniausių parlamento gynėjų šaulių, „trijų muškietininkų“ Gedimino Skaisčio, Mindaugo Balčiausko ir mano atmintyje. Žinoma, kalbu tik apie savo asmeninius išgyvenimus, tačiau, be tuomečių bendražygių tam tikrų inspiracijų, jie būtų neįmanomi.
Tuo metu man ir Mindaugui buvo po šešiolika, o broliui – beveik 18 metų. Tačiau mes, jau davusieji šaulio priesaiką, 1991 m. sausio 11-tąją prisiekėme „...negailėdamas savo jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę...“ ir tapome pilnateisiais Lietuvos kariais, kuriems, kaip sakė tuometinis Krašto apsaugos departamento direktorius A. Butkevičius, turi būti taikoma Ženevos konvencija. Visiškai nesuvokdami, kas toje mistinėje Ženevos konvencijoje rašoma, juolab manyčiau, kad ir pats A.Butkevičius nebuvo įsitikinęs savo žodžių tikrumu, visgi jautėmės „pamaloninti“ tokio reikšmingo dokumento dėka tapę tarptautinės teisės subjektais, kurių teises, pakliuvus į priešų rankas, turėtų saugoti paminėtas dokumentas.
Neslėpsiu, mes tikėjome, kad nors vienas iš mūsų trijulės išgyvens galimą Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo puolimą, bet nė vienas nesitikėjome, kad Parlamento viduje buvusieji galės prasiveržti pro apsupimą ir išvengti paėmimo į nelaisvę. Todėl tuo metu gana gyvai spėliojome, kokias mūsų teises ta Ženevos konvencija gins.
Kol tai aptarinėjome, mus supo ne priešų kareiviai, bet Parlamento gynėjai, buvę išorėje. Jautėme jų ir savo artimųjų palaikymą. Beje, mūsų vadovybė – Vytautas Geštautas, Sigitas Vaitulionis ir kiti skambino tėvams ir atsiklausė jų leidimo mums, paaugliams, būti čia, Lietuvos širdyje. Tėvų atsakymas buvo: „Tebūnie taip, kaip jie patys apsisprendė...“.
Mūsų apsisprendimas, sutvirtintas priesaika, buvo aiškus ir nenuginčijamas: kovoti iki paskutinio atodūsio. Tą suprasdami, mūsų vadai neilgai atkalbinėjo mus išeiti iš AT pastato ir taip bandyti išlikti gyviems. Po dvidešimties metų sakau jiems ačiū, kad patikėjo mumis ir mūsų ryžtu, kad dabar oriai galime žiūrėti vienas kitam į akis, ir sakyti: nepabūgome, neišdavėme, nesulaužėme priesaikos... Galbūt būtent taip jie išgelbėjo mūsų gyvybes, nes tikrai būtume atsidūrę kitoje laisvės barikadoje - prie Televizijos bokšto, kur savo paskutinę pareigą Tėvynei atliko broliai šauliai – „Geležinio vilko“ motokuopos nariai: Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius.
Mes gi likome taip vadinamojoje „paskutinėje valstybingumo barikadoje“ – Tautos atstovybėje. Tuo metu mus gynė kitose barikadose stovėję žmonės: prie TV bokšto, prie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, prie telekomų, Sitkūnuose ir prie kitų svarbių valstybingumui objektų. Net kai kurios tą naktį fiziškai pralaužtos, bet dvasiškai nepalūžusios žmonių sielų stiprybės barikados telkėsi prie tą naktį svarbiausios Lietuvoje – paskutinės barikados...
Gavome savo Parlamento gynybos užduotį ir atsakomybės sritį užtikrinti Seimo II-jų rūmų vieno iš antro aukšto lango gynybą, (tuometinis 1-masis aukštas jau buvo užbarikaduotas iš išorės apstatytas statybiniais blokais) nes buvo tikimasi šturmo per stogą, 2 aukštą ir panašias vietas. Taip mes atsidūrėme tuometinės AT deputatės N.Ambrazaitytės kabinete, kur pasiėmę savo „ginklus“ – armatūros strypus – rezgėme savo gynybos planą. Jo šiame prisiminime nedetalizuosiu, bet tik vieną pasakysiu – buvome pasiryžę žūtbūtinei kovai. Į AT deputatės kabinetą skambino žmonės ypač po to kai, tą naktį įvykęs sovietinės agresijos aktas - Televizijos ir radijo komiteto bei Televizijos bokšto šturmas - pareikalavęs taikių žmonių aukų, „atkirto“ Parlamentą nuo masinių informavimo priemonių, o tuo pasinaudoję „sovietiniai politrukai“ jau skelbė: „Parlamentas ir Landsbergio klika žlugo...“. Žmonės tuo netikėjo, skambino ir klausė, ar mes dar gyvi ir ar Parlamentas neužimtas. Mes jiems atsakydavome: „mes dar gyvi“, „Parlamentas dar nešturmuojamas“, „laikomės“. Mums linkėjo laikytis, nepasiduoti, perduoti žinią AT vadovybei, kad visa Lietuva su jais, ir, kas turbūt tuo metu pasirodė svarbiausia, – Dievo pagalbos.
Tikrai nesuklysiu, kad sausio 11-tąją savo priesaiką baigdami žodžiais „Tepadeda man Dievas!”, kiekvienas iš mūsų tikėjosi šios Dievo pagalbos, ir stebuklas įvyko.
Dar vienas su tuo susijęs anos nakties epizodas neišdildomai įstrigęs mano atmintin, tai kunigo R.Grigo „vizitavimas“. Jis eidavo pro Parlamento gynėjus ir vien savo pasirodymu pakeldavo dvasią, suteikdavo nusiraminimą... Neslėpsiu, jo, man, būnant tik šešiolikmečiu, labai reikėjo. Už tai aš esu dėkingas iki šiol.
Labiausiai už mūsų pergalę ir už tai kad išlikome esu dėkingas tiems, kurie saugojo Lietuvą visur, kur bebūtų (prie TV bokšto, Sitkūnuose, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie Parlamento...) jų buvimas išgąsdino okupantą, todėl žemai lenkiu galva prieš tuos, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes kasmet minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas. Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.
Audrius SKAISTYS
LŠS Centro valdybos narys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą