Žalgiris ir Kaunas

Gerai žinomas Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, kur būsimasis Žalgirio didvyris Vytautas Didysis 1362 metais prisiekia atkeršyti kryžiuočiams už Kauno pilies sugriovimą (sudeginimą). Šią priesaiką Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas įvykdo 1410 metais Žalgirio mūšio lauke. Praėjus, sakyčiau, visai epochai - keturiasdešimt aštuoneriems metams - gausiems įvairiausių įvykių, duotoji priesaika nebuvo pamiršta. Tai liudija Gediminaičių dinastijos tęsėjų išskirtinę duoto žodžio laikymosi tradiciją, kai LDK Gediminas 1323 metais iškilmingai visam kriščioniškajam pasauliui pareiškė - „pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“.

Neveltui mes gerbiame ir Lietuvos laisvės kovotojus – partizanus likusius ištikimais savo duotai priesaikai. Neseniai Kaunas (2008 metais) šventė savivaldos, kurią 1408 metais suteikė miestui Vytautas Didysis, 600 metų sukaktį. Šiandieninis Kauno miesto vadovas Andrius Kupčinskas pirmasis iš dabartinės Lietuvos Respublikos laikotarpio Kauno savivaldybės vadovų ištarė kol kas neprivalomą, bet stiprią moralinę ir simbolinę reikšmę turinčią priesaiką: „prisiekiu savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, garbingai vykdyti savo pareigas, ginti visų asmenų teisėtus interesus ir būti visiems vienodai teisingas. Tepadeda man Dievas.“ Žinoma, ši priesaika yra skirtinga nuo Vytauto Didžiojo ištartosios 1362 metais, tačiau jas abi vienija priesaiką davusiųjų nusiteikimas garbingai įvykdyti jas. Vytautui Didžiajam, kaip minėjau, tai pavyko nors ir po 48 metų, linkėčiau ir Kauno merui A.Kupčinskui likti ištikimam duotąjai priesaikai bei vykdyti ją einant Kauno miesto vadovo pareigas.

Šiandien, minėdamas Žalgirio pergalės 600 metų sukaktį Kauno m. meras ir miestiečiai bei Kauno svečiai pagerbė Vytauto Didžiojo atminimą. A.Kupčinskas prie Vytauto paminklo įleido plieno kapsulę su žemėmis, kurios buvo parsivežtos šiais metais iš Žalgirio mūšio vietos, kur buvo pralieta ir lietuvių kraujo. Miesto vadovas taip pat kartu su Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro direktoriumi Valdu Kubiliumi atidengė informacinę lentą, skirtą turistams. Lentoje pateikiama informacija apie Vytautą Didįjį, Žalgirio mūšį lietuvių ir anglų kalbomis.

Švęsdami pergalės Žalgirio mūšyje 600 metų jubiliejinę sukaktį, būkime mūsų garbingų protėvių verti palikuonys – tęsėkime duotas priesaikas, laikykimės duoto žodžio, nepaisant kiek laiko tai užtruktų ir kiek pastangų, o gal net ir asmeninio pasiaukojimo tam prireiktų.

Mielieji,

nuoširdžiai sveikiname svarbių ir didžių švenčių - liepos 6-tosios Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos, pergalių Durbės (liepos 13 d.) ir Žalgirio mūšiuose (liepos 15 d.) išvakarėse!

Prieš 757 metus tuometinis faktinis valstybės valdovas Mindaugas įteisino savo statusą ne tik Lietuvoje ar aplinkinėse valstybėse, bet ir visos krikščioniškosios Europos buvo pripažintas karaliumi. 1253 metais Mindaugo valdoma Lietuvos karalystė įstojo į krikščioniškųjų Europos valstybių gretas, savotišką Europos Sąjungą. Jo suvienytos Lietuvos jėgą prieš 750 metų pajuto kalavijuočiai Durbės mūšyje. Mindaugo žygdarbius tęsė nekarūnuotasis Lietuvos ir daugelio rusų žemių karalius Vytautas Didysis, kurio mūšio lauko taktiniai sprendimai ir narsa atvedė mūsų protėvius į šlovingą Žalgirio pergalę prieš 600 metų. Tai buvo suvienytos valstybės šlovingasis laikotarpis.

Įkvėpti Karaliaus Mindaugo ir kitų iškilių tautos valdovų įžvalgių darbų vieningai kurkime klestinčią Lietuvą.

Audrius, Gintarė ir Henrieta Skaisčiai

Joninės Lietuvoje prieš 91, 69 metus ir dabar

Šių metų birželio 27-oji praėjo ramiai, gal todėl, kad tai paskutinė ilgojo (Joninių) savaitgalio diena, o gal dėl to, kad Lietuva gyvena pakankamai ramioje ES ir NATO aplinkoje.

Pravartu būtų prisiminti, kas Lietuvoje vyko prieš 91 ir 69 metus ir pajausti skirtumą, tarp tų neramių Lietuvai laikų ir šių dienų ramybės.

1919 metų vasarą įsibėgėjo nepriklausomybės kovos, kilo gyvybiškas poreikis valstybės ir kiekvieno jos gyventojo saugumo užtikrinimui, tada ir įsikūrė Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS).

1941 metų birželio 23 dieną Lietuvos Laikinosios Vyriausybės buvo paskelbtas “Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas”, išreiškęs nepalaužiamą tautos ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo sukilimas prieš sovietinius okupantus. Šauliai (tarp jų ir mano senelis Povilas Skaistis) buvo šio sukilimo varomoji jėga. Amžina garbė tuomet gynusiems Lietuvą nuo okupantų ir šalia 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš Carinę Rusiją savo krauju įrašiusiems dar vieno sukilimo - 1941 metų prieš Sovietų Sąjungą - datą. Malonu, kad šiemet būtent šią birželio 23 dieną mano žmona Gintarė Skaistė davė šaulio priesaiką ir tapo šios garbingos organizacijos nare.

Tačiau sugrįžkime prie LŠS ištakų. Svarbų vaidmenį LŠS įsikūrimui suvaidino Spaudos biuro prie Ministrų kabineto susirinkimai 1919 m. birželio 20-21 ir 22-23 dienomis. Juose dalyvavo M.Šalčius, A.Vienuolis-Žukauskas, F.Kirša, A.Klimas. Antrajame susirinkime nutarta sušaukti trečiąjį didesnį susirinkimą - 1919 m. birželio 27 d., turint tikslą įkurti ginkluotą visuomeninę organizaciją. Šią dieną įkurta draugija gavo šaulių vardą ir ji įterpiama į Lietuvos sporto sąjungą kaip „Šaulių skyrius“, paskirtas to „Šaulių skyriaus“ susirinkimo laikas – 1919 m. liepos 2 d. 5 val. vakaro ir vieta – Vytauto kalnas. Į numatytą susirinkimą atėjo 10 vyrų. Antrą susirinkimą nuspręsta daryti ten pat liepos 8 d., į šį susirinkimą atvyko jau apie 40 vyrų, tarp jų ir Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėju ir ideologu laikomas V. Pūtvis-Pūtvinskis. Taip susikūrė LŠS ir jos oficiali susikūrimo diena laikoma 1919 m. birželio 27 diena.

Krašto apsaugos ministerija 1919 m. rugsėjo mėn. 15 d. patvirtina Šaulių Sąjungos įstatus, priimtus visuotinio LŠS kauno skyriaus susirinkime 1919 m. rugsėjo mėn. 5 d., ir taip sukarina šią sportinę – pilietinę organizaciją. 1919 m. gruodį LŠS buvo jau 805 nariai - 16 skyrių (39 būriai).

Šiuo metu LŠS yra apie 10 000 narių.

Audrius SKAISTYS

LŠS Centro valdybos narys (1997-2001, 2006-iki dabar)

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma
analitinis požiūris dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Lenkų tautines mažumas atstovaujančias organizacijas labiausiai jaudina trys sritys: švietimas, viešieji užrašai ir vardų ir pavardžių rašymas lenkų tautinės mažumos kalba. Šiame savo straipsnyje pateikdamas oficialią statistiką ir apklausų duomenis pabandysiu išsklaidyti mitą apie lenkų tautinės mažumos sudėtingą padėtį Lietuvoje.
Gyventojų surašymo duomenimis (2001 m.), Lietuvoje gyveno 234 989 lenkų, t.y. 6,74 proc. šalies gyventojų. Šiuo metu lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra gausiausia (rusai sudaro 6,31 proc., baltarusiai – 1,23 proc., ukrainiečiai – 0,65 proc.). Sostinėje, Vilniuje, gyvena apie 100 tūkst. lenkų (18,9 proc. miesto gyventojų), Vilniaus raj. - 54 322 (61,32 proc. gyventojų), Šalčininkų raj. – 31 223 (79,5 proc.), Trakų raj. – 12 403 (33,18 proc.), Švenčionių raj. – 9 089 (27,43 proc.) ir Širvintų raj.– 2019 (10 proc.). Apie 85 proc. Lietuvos lenkų laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba.
Dėl tautinių (etninių) mažumų padėties Europoje pastaruoju metų buvo atlikti net du patikimi tyrimai: Europos Komisijos užsakymu Eurobarometras 2009 m. gegužės-birželio mėn. atliko ES šalyse apklausą „Diskriminacija ES 2009 metais“ (taip pat ir etniniu pagrindu), kurios rezultatus paskelbė 2009 m. lapkritį, ir Pew Global Attitudes Project (JAV tyrimų centro) 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. paskelbtas nuomonių tyrimas „Europos pulsas 2009: du dešimtmečiai po Berlyno sienos griūties – Komunizmo pabaigos džiaugsmas dabar su didesniu atsargumu“. Eurobarometro specialiajame tyrime Nr. 317 teigiama, kad Lietuvoje jau dvejus metus iš eilės diskriminacijos etniniu pagrindu suvokimas mažiausias tarp visų 27 Europos Sąjungos valstybių: 2008 m. – 23 proc. ir 2009 m. – 26 proc., o pagal tai, kas asmeniškai matė diskriminacijos etniniu pagrindu atvejį per paskutinius 12 mėnesių, Lietuva ir Lenkija dalijasi paskutinę vietą ES su 4 procentais atsakiusiųjų teigiamai į šį klausimą. Pew Global Attitudes Project duomenimis per pastaruosius 18 metų Lietuvoje požiūris į lenkus pagerėjo net 9 procentais (nuo 30 proc. nepalankiai žiūrinčių 1991 metais iki 21 proc. – 2009 metais). Tuo tarpu Lenkijoje požiūris į lietuvius nepakito – 1991 m. ir 2009 m. nepalankiai žiūrėjo 18 proc. Dar labiau sumažinti Lietuvos piliečių skaičių nepalankiai žiūrinčių į lenkus yra sudėtinga dėl lenkų tautinei mažumai Lietuvoje priklausančių asmenų elgsenos ir pozicijos tam tikrais klausimais, ypatingai dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybų priimamų sprendimų atvirai diskriminuojančių tuose rajonuose tautinę mažumą sudarančius lietuvius.
Lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lemia politinių ir pilietinių teisių įgyvendinimas, o tai atspindi jų kiekis renkamose valdžios institucijose. 2009 metais rinkimuose į Europos parlamentą didžiausias skaičius kitos valstybės nei Lietuvos piliečių, rinkusių europarlamentarus iš Lietuvos, buvo Lenkijos Respublikos piliečiai (91). Iš 12 Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių 2 priklauso tautinėms mažumoms: Valdemaras Tomaševskis (lenkas) ir Viktoras Uspaskichas (rusas). Lietuvos Respublikos Seime lenkų tautinė mažuma yra atstovaujama 3 Seimo narių, savivaldybėse - 53 savivaldybių tarybų narių Vilniaus miesto ir šio krašto savivaldybėse. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lenkų tautinei mažumai priklausantys savivaldybių tarybų nariai vadovauja šioms savivaldybėms vienpartiniu principu, o Trakų raj. savivaldybėje yra valdančiojoje koalicijoje.
Lenkų tautinės mažumos atstovai turi galimybę žiūrėti visas iš Lenkijos transliuojamas televizijos programas bei girdėti radijo programas, tarp jų ir „TV Polonija“, ir valstybinį Lenkijos radiją. Vilniuje įsikūręs komercinis radijas lenkų kalba „Znad Wilii“ šiemet iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo gavo 40 tūkt. Lt paramą. Lenkų kalba Lietuvoje leidžiama apie 20 periodinės spaudos leidinių (daugiau kaip 15 laikraščių ir 3 žurnalai).
Tautinių mažumų (tarp jų lenkų) vardų ir pavardžių klausimas dar visai neseniai buvo sprendžiamas įstatymo leidėjo. Seimas nepritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui. Nuspręsta taikyti Latvijos esamą teisinį reguliavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių teismas, įvertinęs latvišką vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose reglamentuojantį įstatymą, pripažino, kad jis nepažeidžia žmogaus teisių į jo vardą ir pavardę. Šią problemą iš dalies yra išsprendęs pats Lenkijos Respublikos Seimas priėmęs Lenko kortos įstatymą, pagal kurį Lietuvos lenkai gali per Lenkijos Respublikos konsulines įstaigas išsiimti lenko kortą – dokumentą su jame lenkiškos abėcėlės raidėmis įrašytu vardu ir pavarde. Toks dokumentas oficialiai pripažįstamas Lenkijoje.
Kad lenkų tautinė mažuma nediskriminuojama švietimo srityje, vaizdžiai byloja faktai, kad Lietuvoje 1 mokykla vidutiniškai tenka 2000 lenkų ir 2623 lietuviams. Vienoje lenkiškoje mokykloje vidutiniškai mokosi 250 mokinių, o lietuviškose ir rusiškose – vidutiniškai 426 mokiniai. Lenkai – vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, kurios atstovai gali gimtąja kalba mokytis ir įgyti išsilavinimą nuo ikimokyklinių įstaigų (lopšeliai-darželiai) iki aukštosios mokyklos (Balstogės universiteto filialas ir kt.).
Lietuvių tauta, atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, uždraudė viešųjų užrašų vartojimą ne lietuvių kalba referendumu patvirtindama Lietuvos Respublikos Konstituciją (14 straipsnis teigia, kad „valstybinė kalba - lietuvių kalba“ ir per savo išrinktus atstovus priimdama Valstybinės kalbos įstatymą (17 straipsnio 1 dalis teigia „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“).
Tautinėms mažumoms nuolatinį dėmesį rodo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Paminėtina keletas jos pastarųjų veiksmų šiais klausimais. Nuo 2010 m. sausio 1 d. tautinių mažumų koordinavimo klausimą perėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija turi ,,dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybės tautinių santykių darnumo politiką, laiduojančią Lietuvos Respublikos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Rytų Lietuvos lietuvių teisėtų interesų ir poreikių tenkinimą, tautinio tapatumo saugojimą, taip pat sudarančią sąlygas jiems visapusiškai dalyvauti šalies visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ugdyti jų pilietiškumą, toleranciją, nepakantumą tautinės nesantaikos kurstymui“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu Kultūros ministerijai pavesta parengti teisės aktus, kurių pagrindu bus suformuota darbo grupė Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijai parengti. Vykdydama pavestas funkcijas, Kultūros ministerija rengia teisės aktų projektus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Konstitucinio teismo nutarimais ir sprendimais, kitais teisės aktais. Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos aptarimas ir svarstymas Kultūros ministerijoje vyks iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.Kad būtų tinkamai reglamentuotos tautinių mažumų teisės ir pareigos, tautinių mažumų kalbos vartojimas Lietuva pasirengusi dar kartą išgirsti visų suinteresuotų asmenų ir institucijų nuomones ir įvertinti savo ir kitų ES valstybių patirtį šiais klausimais. Tikimės, kad šis Lietuvos Respublikos rodomas dėmesys šalies tautinėms mažumoms duos laukiamų rezultatų – tautinės mažumos jausis visateisėmis Lietuvos valstybės puoselėtojomis.

Lietuvos Sąjūdis gina Lietuvos žmonių interesus ir Europos Parlamente

Lietuvos sąjūdis 2009 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio nepagrįstų kaltinimų Lietuvai. Lietuvos sąjūdis, gindamas visų Lietuvos piliečių teises, išreiškė pasipiktinimą ir nesutikimą su Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio viešose kalbose pateikiama dezinformacija apie lenkų diskriminavimą Lietuvoje, o tuo pačiu ir Lietuvos juodinimą, pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento Europos konservatorių ir reformistų frakcijos, kuriai priklauso V.Tomaševskis, susitikimo su Europos Komisijos pirmininku Chosė Manueliu Durao Barosu metu „pasiskundė dėl lenkų padėties Lietuvoje, prieš Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko oficialų vizitą į Lietuvą kartu su kitais lenkų tautybės Europos Parlamento nariais kreipėsi į pirmininką, prašydamas apginti neva pažeidžiamas lenkų tautinės mažumos teises“.
VTEK peržiūrėjo žiniasklaidos priemonėse (viešojoje erdvėje) pasirodžiusią informaciją, pastebėjo, kad ir Lietuvos, ir kitų šalių (Lenkijos) žiniasklaidoje V. Tomaševskis dažnai pasisako apie Lietuvą kaip apie šalį, diskriminuojančią joje gyvenančių lenkų tautinę mažumą (pažeidžiančią jos teises).
Atlikusi tyrimą šių metų sausio 22 d. VTEK papildomai apklausė Lietuvos sąjūdžio atstovus, kurie pateikė papildomos Lietuvos gyventojų apklausų statistinės medžiagos, paneigiančią V.Tomaševskio mestus kaltinimus Lietuvai, jog čia etniniu pagrindu diskriminuojami jos gyventojai (konkrečiai – lenkų tautinės mažumos atstovai).
Sąjūdžio iniciatyva pradėtą tyrimą VTEK užbaigė priimdama tokį sprendimą: „Nekvestionuojant Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio teisės laisvai reikšti savo nuomonę ir ginti tautinių mažumų teises, konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos piliečio, valstybės politiko, Lietuvos parlamentinės politinės partijos pirmininko Valdemaro Tomaševskio viešas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis.“ VTEK apie šį savo sprendimą informavo ir Europos Parlamento (EP) Pirmininką Jerzy Buzeką, kuris perdavė šį klausimą svarstyti EP Teisės komitetui. Teisės komitetas 2010-03-22 uždarame posėdyje svarstė EP nario V. Tomaševskio parlamentinio imuniteto klausimą. Šis komitetas, apsikeitus nuomonėmis, nusprendė, kad yra pagrindas prašyti skelbti EP nario V. Tomaševskio imuniteto gynimą. Pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles, EP Pirmininkas per plenarinę sesiją turi paskelbti apie EP nario imuniteto gynimą ir tik tuomet oficialiai bus pradėtos imuniteto gynimo procedūros.

Iš principo tai būtų sveikintinas žingsnis, nes Lietuva per savo institucijas (VTEK ir kitas), o gal ir per Lietuvos sąjūdį galės EP pateikti objektyvią informaciją, kurios pagrindu ir buvo priimtas minėtas VTEK sprendimas.

Priesaikos sulaužymo klausimu

Keletas probleminių klausimų iškyla svarstant Priesaikos sulaužymo atvejus, todėl labai svarbu išsiaiškinti Tautos referendume priimtos Lietuvos Konstitucijos nuostatas, taip pat ir kitas šią teisinę idėją, normą ir teisinius santykius išplečiančias arba siaurinančias teisines kategorijas.
Ne paslaptis, kad žodžių junginys „priesaikos sulaužymas“ yra konstitucinį statusą turintis teisės institutas. Jis įtvirtintas eilėje LR Konstitucijos straipnių ir reiškia nei daug nei mažai – savarankišką apkaltos pagrindą. Bene iškalbingiausias yra LR Konstitucijos 74 straipsnis, kuris skelbia „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Šis straipnis nurodo trijų savarankiškų apkaltos pagrindų egzistavimą: Konstitucijos šiurkštų pažeidimą; priesaikos sulaužymą ir nusikaltimo padarymą. Būtent toks Konstitucijoje įtvirtintas eiliškumas nurodo, kad priesaikos sulaužymas pagal savo svarbą eina po šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, bet prieš nusikaltimo padarymą. Tokiu būdu nurodoma, kad vertybių apsaugos požiūriu priesaikos sulaužymas yra mažiau reikšmingas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, bet reikšmingesnis už nusikaltimo padarymą. Ši vertybių apsaugos hierarchija atkreipia apkaltos instituto tyrėjų dėmesį į vertybių, kurias saugo kiekvienas apkaltos pagrindas, pobūdį. Nepretenduodami į detalaus visų apkaltos pagrindų saugomų vertybių sąrašo nustatymą, panagrinėkime vien priesaikoje įtvirtintas vertybes. Atsižvelgdami į tai, kad kiekviena priesaika individualizuojasi pagal prisiekiančiojo asmens užimtinų pareigų pobūdį arba jo procesinę padėti, tai orientuosimės ir nagrinėsime tik Seimo nario, kaip Konstitucijos sudedamosios dalies teisės akte - Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, priesaikoje įtvirtintas vertybes. Seimo nario priesaika: Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“, pagal savo pobūdį yra prisiekimas prisiimti Seimo narį saistančias pareigas, jas vykdyti ir tuo būdu saugoti ir ginti priesaikoje įvardintas ir iš jos išplaukiančias vertybes. Kreipimasis į Dievą yra lyg garantas, užtikrinatis priesaikos laikymosi nenukrypstamumą. Vertybių pobūdis – ištikimybė Lietuvai, pagarba Konstitucijai ir įstatymams bei jų vykdymas, Lietuvos nepriklausomybės stiprinimas (visomis išgalėmis), sąžininga tarnystė Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei – nurodo į tai, kad kiekvienos atskirai ar visų bendrai užtikrinimo turi būti siekiama aktyviais veiksmais. Pati priesaikos paskirtis yra šių vertybių užtikrinimas ir apsauga, o to pasiekti be prisiekusiojo aktyvių pastangų – neįmanoma. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar Seimo nario priesaika nebuvo sulaužyta yra svarbu nustatyti, ar buvo pakankamai aktyviai stengiamasi pasiekti tų priesaikos tikslų - priesaikoje įtvirtintų vertybių užtikrinimo ir apsaugos. Atsižvelgdami į tai galime išskirti dvi pagrindines priesaikos funkcijas: priesaikoje esančių vertybių užtikrinimas ir šių vertybių apsauga.
Savaime suprantama, kad priesaikoje (šiuo atveju Seimo nario) išvardintų vertybių universalumas ir konstitucinis statusas sukelia trijų savarankiškų apkaltos pagrindų atribojimo vienas nuo kito problemų, todė yra labi svarbus šių vertybių pažeidimo pobūdžio nustatymas. Šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atvejis pakankamai išsamiai aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, o nusikaltimo padarymo atveju didesnių problemų ligi šiol nėra iškilę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad „šiurkštus Konsitucijos pažeidimas yra ir priesaikos sulaužymas“ ir atvirkščiai „priesaikos sulaužymas yra ir šiurkštus Konsitucijos pažeidimas“, bet toks sulyginimas galimas tik išimtinais atvejais, kai yra šiais dviejais savarankiškais apkaltos pagrindais saugomų vertybių ideali sutaptis. Tačiau Konstitucijoje esantis išskyrimas į tris savarankiškus apkaltos pagrindus mus įpareigoja siekti nustatyti ne tik šių pagrindų galimus bendrus, bet ir jų išskirtinumą pabrėžiančius požymius. Esminis „priesaikos sulaužymo“ atvejo išskirtinumas turėtų būti siejamas su pobūdžiu, kuriuo yra pažeidžiamos priesaikoje įtvirtintos vertybės. Kaip ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atveju yra nustatinėtina semantinė žodžio „šiurkštus“ reikšmė - atžarus, status, nemandagus, neleistinas, labai didelis (apie nukrypimus). Priesaikos sulaužymo atveju yra svarbus žodžio „sulaužymas“ išaiškinimas. Šio žodžio vartojimas teisėje yra išskirtinai tik priesaikos atžvilgiu, o tai suponuoja tam tikros žodžio „sulaužyti“ perkeltinės prasmės „nesilaikyti“ (šiuo atveju priesaikos) pobūdį. Tai koks gi tas priesaikos nesilaikymo pobūdis? Priesaikos nesilaikymas arba pažeidimas pagal žodžio „sulaužymas“ sinonimiškumą turi būti triuškinantis. Triuškinantis jis yra priesaika užtikrinančių ir saugančių vertybių atžvilgiu. Kitaip tariant priesaika sulaužoma neleistinais priesaikos institutu saugomų vertybių eliminavimo veiksmais. Priesaikoje įtvirtintos vertybės griaunamos pažeidėjo tyčiniu veikimu, todėl šioje vietoje neturėtu būti nagrinėjamos priešingos teisei netyčinės priesaikos pažeidimo formos. Esant neatsargumui ir nerūpestingumui priesaika nebūtų sulaužoma, bet esant tyčiniam veiksmui, nukreiptam priešinga nei priesaikoje nustatyta linkme, beliktų konstatuoti priesaikos sulaužymą. Įvertinant Seimo nario priesaikoje įtvirtintų vertybių įvairialytį pobūdį – teisinį, moralinį-etinį, politinį ir net religinį – nustatinėtinas kiekvieno aspekto atskiras ir visų bendras pažeidimas.
Atsižvelgdamas į išvardintus savarankiško apkaltos pagrindo – priesaikos sulaužymo – vertybinę orientaciją darytina išvada, kad šis apkaltos pagrindas savyje apjungia teisinius, etinius, religinius elementus tokiu būdu pabrėždamas savo išskirtinumą, talpumą ir ypatingą universalumą lyginant su kitais dviem drįsčiau teigti grynai teisiniais apkaltos pagrindais.

Jau dvidešimtmetį esame nepriklausomi!

Sveikinu visus, kam nesvetimas džiaugsmas šiandien, t.y. kovo vienuoliktąją.
Mūsų tauta yra verta laisvės, turbūt jokiai kitai tautai pasaulyje neteko tokių laivės išbandymų patirti, kokių patyrė Lietuva. Mes - jos vaikai, žinantys laisvės ir nepriklausomybės vertę, puikiai suvokiame kaip yra svarbu savo kovų už laisvę patirtį perteikti ne tik Lietuvos ateinančioms kartoms, bet ir visam likusiam pasauliui.
Nenuilstamai tai ir darykime, kad apsileidimais savo nesunaikintumėme dvidešimtmetį puoselėtos valstybingumo idėjos. Džiaukimės šiandien, o nuo rytdienos vėl kibkime į Tautą stiprinančius darbus, per kuriuos ir puolusiųjų dvasia atsikvošės.
Taigi - ora et labora - melskis ir dirbk!

Audrius Skaistys
2010-03-11