Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma

Lenkai Lietuvoje – privilegijuotoji tautinė mažuma
analitinis požiūris dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Lenkų tautines mažumas atstovaujančias organizacijas labiausiai jaudina trys sritys: švietimas, viešieji užrašai ir vardų ir pavardžių rašymas lenkų tautinės mažumos kalba. Šiame savo straipsnyje pateikdamas oficialią statistiką ir apklausų duomenis pabandysiu išsklaidyti mitą apie lenkų tautinės mažumos sudėtingą padėtį Lietuvoje.
Gyventojų surašymo duomenimis (2001 m.), Lietuvoje gyveno 234 989 lenkų, t.y. 6,74 proc. šalies gyventojų. Šiuo metu lenkų tautinė mažuma Lietuvoje yra gausiausia (rusai sudaro 6,31 proc., baltarusiai – 1,23 proc., ukrainiečiai – 0,65 proc.). Sostinėje, Vilniuje, gyvena apie 100 tūkst. lenkų (18,9 proc. miesto gyventojų), Vilniaus raj. - 54 322 (61,32 proc. gyventojų), Šalčininkų raj. – 31 223 (79,5 proc.), Trakų raj. – 12 403 (33,18 proc.), Švenčionių raj. – 9 089 (27,43 proc.) ir Širvintų raj.– 2019 (10 proc.). Apie 85 proc. Lietuvos lenkų laiko lenkų kalbą savo gimtąja kalba.
Dėl tautinių (etninių) mažumų padėties Europoje pastaruoju metų buvo atlikti net du patikimi tyrimai: Europos Komisijos užsakymu Eurobarometras 2009 m. gegužės-birželio mėn. atliko ES šalyse apklausą „Diskriminacija ES 2009 metais“ (taip pat ir etniniu pagrindu), kurios rezultatus paskelbė 2009 m. lapkritį, ir Pew Global Attitudes Project (JAV tyrimų centro) 2009 m. lapkričio mėn. 2 d. paskelbtas nuomonių tyrimas „Europos pulsas 2009: du dešimtmečiai po Berlyno sienos griūties – Komunizmo pabaigos džiaugsmas dabar su didesniu atsargumu“. Eurobarometro specialiajame tyrime Nr. 317 teigiama, kad Lietuvoje jau dvejus metus iš eilės diskriminacijos etniniu pagrindu suvokimas mažiausias tarp visų 27 Europos Sąjungos valstybių: 2008 m. – 23 proc. ir 2009 m. – 26 proc., o pagal tai, kas asmeniškai matė diskriminacijos etniniu pagrindu atvejį per paskutinius 12 mėnesių, Lietuva ir Lenkija dalijasi paskutinę vietą ES su 4 procentais atsakiusiųjų teigiamai į šį klausimą. Pew Global Attitudes Project duomenimis per pastaruosius 18 metų Lietuvoje požiūris į lenkus pagerėjo net 9 procentais (nuo 30 proc. nepalankiai žiūrinčių 1991 metais iki 21 proc. – 2009 metais). Tuo tarpu Lenkijoje požiūris į lietuvius nepakito – 1991 m. ir 2009 m. nepalankiai žiūrėjo 18 proc. Dar labiau sumažinti Lietuvos piliečių skaičių nepalankiai žiūrinčių į lenkus yra sudėtinga dėl lenkų tautinei mažumai Lietuvoje priklausančių asmenų elgsenos ir pozicijos tam tikrais klausimais, ypatingai dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybų priimamų sprendimų atvirai diskriminuojančių tuose rajonuose tautinę mažumą sudarančius lietuvius.
Lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje lemia politinių ir pilietinių teisių įgyvendinimas, o tai atspindi jų kiekis renkamose valdžios institucijose. 2009 metais rinkimuose į Europos parlamentą didžiausias skaičius kitos valstybės nei Lietuvos piliečių, rinkusių europarlamentarus iš Lietuvos, buvo Lenkijos Respublikos piliečiai (91). Iš 12 Lietuvoje išrinktų Europos Parlamento narių 2 priklauso tautinėms mažumoms: Valdemaras Tomaševskis (lenkas) ir Viktoras Uspaskichas (rusas). Lietuvos Respublikos Seime lenkų tautinė mažuma yra atstovaujama 3 Seimo narių, savivaldybėse - 53 savivaldybių tarybų narių Vilniaus miesto ir šio krašto savivaldybėse. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lenkų tautinei mažumai priklausantys savivaldybių tarybų nariai vadovauja šioms savivaldybėms vienpartiniu principu, o Trakų raj. savivaldybėje yra valdančiojoje koalicijoje.
Lenkų tautinės mažumos atstovai turi galimybę žiūrėti visas iš Lenkijos transliuojamas televizijos programas bei girdėti radijo programas, tarp jų ir „TV Polonija“, ir valstybinį Lenkijos radiją. Vilniuje įsikūręs komercinis radijas lenkų kalba „Znad Wilii“ šiemet iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo gavo 40 tūkt. Lt paramą. Lenkų kalba Lietuvoje leidžiama apie 20 periodinės spaudos leidinių (daugiau kaip 15 laikraščių ir 3 žurnalai).
Tautinių mažumų (tarp jų lenkų) vardų ir pavardžių klausimas dar visai neseniai buvo sprendžiamas įstatymo leidėjo. Seimas nepritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui. Nuspręsta taikyti Latvijos esamą teisinį reguliavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos žmogaus teisių teismas, įvertinęs latvišką vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose reglamentuojantį įstatymą, pripažino, kad jis nepažeidžia žmogaus teisių į jo vardą ir pavardę. Šią problemą iš dalies yra išsprendęs pats Lenkijos Respublikos Seimas priėmęs Lenko kortos įstatymą, pagal kurį Lietuvos lenkai gali per Lenkijos Respublikos konsulines įstaigas išsiimti lenko kortą – dokumentą su jame lenkiškos abėcėlės raidėmis įrašytu vardu ir pavarde. Toks dokumentas oficialiai pripažįstamas Lenkijoje.
Kad lenkų tautinė mažuma nediskriminuojama švietimo srityje, vaizdžiai byloja faktai, kad Lietuvoje 1 mokykla vidutiniškai tenka 2000 lenkų ir 2623 lietuviams. Vienoje lenkiškoje mokykloje vidutiniškai mokosi 250 mokinių, o lietuviškose ir rusiškose – vidutiniškai 426 mokiniai. Lenkai – vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, kurios atstovai gali gimtąja kalba mokytis ir įgyti išsilavinimą nuo ikimokyklinių įstaigų (lopšeliai-darželiai) iki aukštosios mokyklos (Balstogės universiteto filialas ir kt.).
Lietuvių tauta, atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, uždraudė viešųjų užrašų vartojimą ne lietuvių kalba referendumu patvirtindama Lietuvos Respublikos Konstituciją (14 straipsnis teigia, kad „valstybinė kalba - lietuvių kalba“ ir per savo išrinktus atstovus priimdama Valstybinės kalbos įstatymą (17 straipsnio 1 dalis teigia „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba“).
Tautinėms mažumoms nuolatinį dėmesį rodo Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Paminėtina keletas jos pastarųjų veiksmų šiais klausimais. Nuo 2010 m. sausio 1 d. tautinių mažumų koordinavimo klausimą perėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministerija turi ,,dalyvauti formuojant ir įgyvendinant valstybės tautinių santykių darnumo politiką, laiduojančią Lietuvos Respublikos gyventojų, priklausančių tautinėms mažumoms, ir Rytų Lietuvos lietuvių teisėtų interesų ir poreikių tenkinimą, tautinio tapatumo saugojimą, taip pat sudarančią sąlygas jiems visapusiškai dalyvauti šalies visuomeniniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime, ugdyti jų pilietiškumą, toleranciją, nepakantumą tautinės nesantaikos kurstymui“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu Kultūros ministerijai pavesta parengti teisės aktus, kurių pagrindu bus suformuota darbo grupė Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijai parengti. Vykdydama pavestas funkcijas, Kultūros ministerija rengia teisės aktų projektus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, Konstitucinio teismo nutarimais ir sprendimais, kitais teisės aktais. Tautinių mažumų įstatymo projekto numatomo teisinio reguliavimo koncepcijos aptarimas ir svarstymas Kultūros ministerijoje vyks iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.Kad būtų tinkamai reglamentuotos tautinių mažumų teisės ir pareigos, tautinių mažumų kalbos vartojimas Lietuva pasirengusi dar kartą išgirsti visų suinteresuotų asmenų ir institucijų nuomones ir įvertinti savo ir kitų ES valstybių patirtį šiais klausimais. Tikimės, kad šis Lietuvos Respublikos rodomas dėmesys šalies tautinėms mažumoms duos laukiamų rezultatų – tautinės mažumos jausis visateisėmis Lietuvos valstybės puoselėtojomis.

Lietuvos Sąjūdis gina Lietuvos žmonių interesus ir Europos Parlamente

Lietuvos sąjūdis 2009 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio nepagrįstų kaltinimų Lietuvai. Lietuvos sąjūdis, gindamas visų Lietuvos piliečių teises, išreiškė pasipiktinimą ir nesutikimą su Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio viešose kalbose pateikiama dezinformacija apie lenkų diskriminavimą Lietuvoje, o tuo pačiu ir Lietuvos juodinimą, pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento Europos konservatorių ir reformistų frakcijos, kuriai priklauso V.Tomaševskis, susitikimo su Europos Komisijos pirmininku Chosė Manueliu Durao Barosu metu „pasiskundė dėl lenkų padėties Lietuvoje, prieš Europos Parlamento pirmininko Jerzy Buzeko oficialų vizitą į Lietuvą kartu su kitais lenkų tautybės Europos Parlamento nariais kreipėsi į pirmininką, prašydamas apginti neva pažeidžiamas lenkų tautinės mažumos teises“.
VTEK peržiūrėjo žiniasklaidos priemonėse (viešojoje erdvėje) pasirodžiusią informaciją, pastebėjo, kad ir Lietuvos, ir kitų šalių (Lenkijos) žiniasklaidoje V. Tomaševskis dažnai pasisako apie Lietuvą kaip apie šalį, diskriminuojančią joje gyvenančių lenkų tautinę mažumą (pažeidžiančią jos teises).
Atlikusi tyrimą šių metų sausio 22 d. VTEK papildomai apklausė Lietuvos sąjūdžio atstovus, kurie pateikė papildomos Lietuvos gyventojų apklausų statistinės medžiagos, paneigiančią V.Tomaševskio mestus kaltinimus Lietuvai, jog čia etniniu pagrindu diskriminuojami jos gyventojai (konkrečiai – lenkų tautinės mažumos atstovai).
Sąjūdžio iniciatyva pradėtą tyrimą VTEK užbaigė priimdama tokį sprendimą: „Nekvestionuojant Europos Parlamento nario Valdemaro Tomaševskio teisės laisvai reikšti savo nuomonę ir ginti tautinių mažumų teises, konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos piliečio, valstybės politiko, Lietuvos parlamentinės politinės partijos pirmininko Valdemaro Tomaševskio viešas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis.“ VTEK apie šį savo sprendimą informavo ir Europos Parlamento (EP) Pirmininką Jerzy Buzeką, kuris perdavė šį klausimą svarstyti EP Teisės komitetui. Teisės komitetas 2010-03-22 uždarame posėdyje svarstė EP nario V. Tomaševskio parlamentinio imuniteto klausimą. Šis komitetas, apsikeitus nuomonėmis, nusprendė, kad yra pagrindas prašyti skelbti EP nario V. Tomaševskio imuniteto gynimą. Pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisykles, EP Pirmininkas per plenarinę sesiją turi paskelbti apie EP nario imuniteto gynimą ir tik tuomet oficialiai bus pradėtos imuniteto gynimo procedūros.

Iš principo tai būtų sveikintinas žingsnis, nes Lietuva per savo institucijas (VTEK ir kitas), o gal ir per Lietuvos sąjūdį galės EP pateikti objektyvią informaciją, kurios pagrindu ir buvo priimtas minėtas VTEK sprendimas.

Priesaikos sulaužymo klausimu

Keletas probleminių klausimų iškyla svarstant Priesaikos sulaužymo atvejus, todėl labai svarbu išsiaiškinti Tautos referendume priimtos Lietuvos Konstitucijos nuostatas, taip pat ir kitas šią teisinę idėją, normą ir teisinius santykius išplečiančias arba siaurinančias teisines kategorijas.
Ne paslaptis, kad žodžių junginys „priesaikos sulaužymas“ yra konstitucinį statusą turintis teisės institutas. Jis įtvirtintas eilėje LR Konstitucijos straipnių ir reiškia nei daug nei mažai – savarankišką apkaltos pagrindą. Bene iškalbingiausias yra LR Konstitucijos 74 straipsnis, kuris skelbia „Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.“
Šis straipnis nurodo trijų savarankiškų apkaltos pagrindų egzistavimą: Konstitucijos šiurkštų pažeidimą; priesaikos sulaužymą ir nusikaltimo padarymą. Būtent toks Konstitucijoje įtvirtintas eiliškumas nurodo, kad priesaikos sulaužymas pagal savo svarbą eina po šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, bet prieš nusikaltimo padarymą. Tokiu būdu nurodoma, kad vertybių apsaugos požiūriu priesaikos sulaužymas yra mažiau reikšmingas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, bet reikšmingesnis už nusikaltimo padarymą. Ši vertybių apsaugos hierarchija atkreipia apkaltos instituto tyrėjų dėmesį į vertybių, kurias saugo kiekvienas apkaltos pagrindas, pobūdį. Nepretenduodami į detalaus visų apkaltos pagrindų saugomų vertybių sąrašo nustatymą, panagrinėkime vien priesaikoje įtvirtintas vertybes. Atsižvelgdami į tai, kad kiekviena priesaika individualizuojasi pagal prisiekiančiojo asmens užimtinų pareigų pobūdį arba jo procesinę padėti, tai orientuosimės ir nagrinėsime tik Seimo nario, kaip Konstitucijos sudedamosios dalies teisės akte - Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, priesaikoje įtvirtintas vertybes. Seimo nario priesaika: Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“, pagal savo pobūdį yra prisiekimas prisiimti Seimo narį saistančias pareigas, jas vykdyti ir tuo būdu saugoti ir ginti priesaikoje įvardintas ir iš jos išplaukiančias vertybes. Kreipimasis į Dievą yra lyg garantas, užtikrinatis priesaikos laikymosi nenukrypstamumą. Vertybių pobūdis – ištikimybė Lietuvai, pagarba Konstitucijai ir įstatymams bei jų vykdymas, Lietuvos nepriklausomybės stiprinimas (visomis išgalėmis), sąžininga tarnystė Tėvynei, demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei – nurodo į tai, kad kiekvienos atskirai ar visų bendrai užtikrinimo turi būti siekiama aktyviais veiksmais. Pati priesaikos paskirtis yra šių vertybių užtikrinimas ir apsauga, o to pasiekti be prisiekusiojo aktyvių pastangų – neįmanoma. Todėl siekiant išsiaiškinti, ar Seimo nario priesaika nebuvo sulaužyta yra svarbu nustatyti, ar buvo pakankamai aktyviai stengiamasi pasiekti tų priesaikos tikslų - priesaikoje įtvirtintų vertybių užtikrinimo ir apsaugos. Atsižvelgdami į tai galime išskirti dvi pagrindines priesaikos funkcijas: priesaikoje esančių vertybių užtikrinimas ir šių vertybių apsauga.
Savaime suprantama, kad priesaikoje (šiuo atveju Seimo nario) išvardintų vertybių universalumas ir konstitucinis statusas sukelia trijų savarankiškų apkaltos pagrindų atribojimo vienas nuo kito problemų, todė yra labi svarbus šių vertybių pažeidimo pobūdžio nustatymas. Šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atvejis pakankamai išsamiai aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, o nusikaltimo padarymo atveju didesnių problemų ligi šiol nėra iškilę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad „šiurkštus Konsitucijos pažeidimas yra ir priesaikos sulaužymas“ ir atvirkščiai „priesaikos sulaužymas yra ir šiurkštus Konsitucijos pažeidimas“, bet toks sulyginimas galimas tik išimtinais atvejais, kai yra šiais dviejais savarankiškais apkaltos pagrindais saugomų vertybių ideali sutaptis. Tačiau Konstitucijoje esantis išskyrimas į tris savarankiškus apkaltos pagrindus mus įpareigoja siekti nustatyti ne tik šių pagrindų galimus bendrus, bet ir jų išskirtinumą pabrėžiančius požymius. Esminis „priesaikos sulaužymo“ atvejo išskirtinumas turėtų būti siejamas su pobūdžiu, kuriuo yra pažeidžiamos priesaikoje įtvirtintos vertybės. Kaip ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo atveju yra nustatinėtina semantinė žodžio „šiurkštus“ reikšmė - atžarus, status, nemandagus, neleistinas, labai didelis (apie nukrypimus). Priesaikos sulaužymo atveju yra svarbus žodžio „sulaužymas“ išaiškinimas. Šio žodžio vartojimas teisėje yra išskirtinai tik priesaikos atžvilgiu, o tai suponuoja tam tikros žodžio „sulaužyti“ perkeltinės prasmės „nesilaikyti“ (šiuo atveju priesaikos) pobūdį. Tai koks gi tas priesaikos nesilaikymo pobūdis? Priesaikos nesilaikymas arba pažeidimas pagal žodžio „sulaužymas“ sinonimiškumą turi būti triuškinantis. Triuškinantis jis yra priesaika užtikrinančių ir saugančių vertybių atžvilgiu. Kitaip tariant priesaika sulaužoma neleistinais priesaikos institutu saugomų vertybių eliminavimo veiksmais. Priesaikoje įtvirtintos vertybės griaunamos pažeidėjo tyčiniu veikimu, todėl šioje vietoje neturėtu būti nagrinėjamos priešingos teisei netyčinės priesaikos pažeidimo formos. Esant neatsargumui ir nerūpestingumui priesaika nebūtų sulaužoma, bet esant tyčiniam veiksmui, nukreiptam priešinga nei priesaikoje nustatyta linkme, beliktų konstatuoti priesaikos sulaužymą. Įvertinant Seimo nario priesaikoje įtvirtintų vertybių įvairialytį pobūdį – teisinį, moralinį-etinį, politinį ir net religinį – nustatinėtinas kiekvieno aspekto atskiras ir visų bendras pažeidimas.
Atsižvelgdamas į išvardintus savarankiško apkaltos pagrindo – priesaikos sulaužymo – vertybinę orientaciją darytina išvada, kad šis apkaltos pagrindas savyje apjungia teisinius, etinius, religinius elementus tokiu būdu pabrėždamas savo išskirtinumą, talpumą ir ypatingą universalumą lyginant su kitais dviem drįsčiau teigti grynai teisiniais apkaltos pagrindais.

Jau dvidešimtmetį esame nepriklausomi!

Sveikinu visus, kam nesvetimas džiaugsmas šiandien, t.y. kovo vienuoliktąją.
Mūsų tauta yra verta laisvės, turbūt jokiai kitai tautai pasaulyje neteko tokių laivės išbandymų patirti, kokių patyrė Lietuva. Mes - jos vaikai, žinantys laisvės ir nepriklausomybės vertę, puikiai suvokiame kaip yra svarbu savo kovų už laisvę patirtį perteikti ne tik Lietuvos ateinančioms kartoms, bet ir visam likusiam pasauliui.
Nenuilstamai tai ir darykime, kad apsileidimais savo nesunaikintumėme dvidešimtmetį puoselėtos valstybingumo idėjos. Džiaukimės šiandien, o nuo rytdienos vėl kibkime į Tautą stiprinančius darbus, per kuriuos ir puolusiųjų dvasia atsikvošės.
Taigi - ora et labora - melskis ir dirbk!

Audrius Skaistys
2010-03-11

Su Vasario 16-tąja – Lietuvos valstybės atkūrimo diena!

Mielieji, 1918 metais vasario 16-tą dvidešimt Lietuvos sūnų atkūrė Lietuvos valstybę, 1949 m. aštuoni Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadai tą pačią dieną krauju pasirašė vesti Lietuvą į Laisvę.
Šiandieną Jie visi yra gyvosios istorijos liudytojai įrodę Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės idėjos teisumą. Tik valstybinį lygį pasiekusi Tauta gali jaustis laisva, tik būdama laisva gali siekti demokratinių vertybių užtikrinimo.
Amžina garbė už Lietuvos valstybingumą ir gyvybingumą pastarąjį šimtmetį kovojusiems – 1918, 1949 ir 1990 metų Laisvės ir Nepriklausomybės aktų ir deklaracijų signatarams. Valstybės istorinė patirtis vienareikšmiškai byloja kas buvo tikrieji Lietuvos valstybės tėvai, sūnūs ir dukros.

Audrius, Gintarė ir Henrieta Skaisčiai

Krikščionių partija: naujas politinis darinys?

Šių metų sausio 23 d. įvykęs Krikščionių partijos steigiamasis suvažiavimas ar susirinkimas, yra tik pirmas žingsnis kuriant naują politinę partiją. Šis žingsnis rodo, kad jame dalyvavę asmenys šiuo metu yra tik partijos steigimo stadijoje. Šis politine partija pretenduojantis pasivadinti darinys dar nėra įregistruotas valstybiniame juridinių asmenų registre, kurio duomenimis iš 89 juridinių asmenų savo pavadinime turinčių žodį „krikščionių“ tebėra registruota tik viena partija G.Vagnoriaus vadovaujama – Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga – KKSS (kodas 195713798, registruota Vilniaus m. sav. Vilniaus m. Odminių g. 5).
Idomus tas faktas, kad pasivadinę nauja partija asmenys giriasi, kad savo tarpe turi daug ekonomistų ir teisininkų, bet pamiršta, kad pagal Politinių partijų įstatymą „politinės partijos laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre“ ir kad „tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu“. Taip savotiškai nustatytas griežtas „dvigubos pilietybės“ negalimumo principas, skirtingai nei LR Konstitucijos 12 straipsnyje nurodytas, nepaliekantis jokių įstatymu nustatytų išimčių. Tik politinės partijos nustatyta tvarka iš jos išėjęs narys, galėtų tapti kitos partijos steigėju ar nariu. Manyčiau, kad būtent taip ir nebuvo padaryta. Beje, tai liečia ne tik G.Vagnorių, kuris save tituluoja politinės partijos pirmininku (taip išeitų, kad jau antros), bet ir kitus KKSS partijos bei LR Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ narius. Dar idomiau, kad minėta Seimo frakcija pasišovė persivadinti į teisiškai dar neegzistuojančios partijos Seimo frakciją - „Krikščionių partijos frakciją“. Būtų labai keista jei Seimas tai ir patvirtintų pats pažeisdamas savo priimtą Politinių partijų įstatymą. Prisiminus kaip sudėtingai ir sunkiai registravosi Tautos prisikėlimo partija (TPP), tai naujai besisteigiančiai partijai šis procesas tikrai užtruks dėl mažiausiai trijų priežasčių: šioje partijoje gali būti nemažai kitoms partijoms priklausančių narių, Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų ir G.Vagnorius, kuris neišregistravus KKSS yra ir šios politinės partijos pirmininkas.
Atmestinas ir KKSS bei LR Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ susijungimo ar kitas juridinio asmens reorganizavimo būdas, nes pagal Civilinį kodeksą susijungti (būti prijungti) gali tik savarankiški juridiniai asmenys, o Seimo frakcija būtent tokio statuso neturi.
Dar neregistruota Krikščionių partija nėra dalyvavusi rinkimuose ir juolab jos atstovų nėra išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą, o tai reiškia, kad ši besikurianti partija nėra įgijusi rinkėjų mandato. O visuomenės informavimo priemonės skalambija apie dar tik steigiamos Krikščionių partijos ketinimus ypatingos skubos tvarka dalyvauti formuojant naują valdančiąją koaliciją (Seime ir Vyriausybėje) ir tos koalicijos darbe. Priminsime, kad šios kadencijos LR Seimo frakcijai „Viena Lietuva“ priklausantys Seimo nariai į Seimą 2008 m. buvo išrinkti kaip TPP priklausantys asmenys, kurie prisiekė Lietuvai ir taip gavo mandatą atstovauti Tautą, t.y. tik tada įgijo visas Tautos atstovo teises. Todėl Seimo narių perėjimas į steigiamą (iki šiol neregistruotą ir į Seimą neišrinktą) Krikščionių partiją arba dalyvavimas jos steigime, nesudaro jokio teisinio ir moralinio pagrindo Krikščionių partijos laikyti parlamentine arba Seime atstovaujama partija. Todėl į Lietuvos Respublikos Seimą neišrinkta Krikščionių partija neturi teisės kaip juridinis asmuo dalyvauti Seimo ir Vyriausybės darbe ir juolab formuoti valdančiąją koaliciją Lietuvoje, o Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ nariai kaip steigiamos Krikščionių partijos atstovai negali užimti Seimo vicepirmininko, komitetų pirmininkų ir ministrų postų Vyriausybėje;
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos „Viena Lietuva“ nariai pereidami į steigiamą Krikščionių partija ar ją steigdami bando nusišalinti nuo savo kaip parlamente atstovaujamos TPP nario ir koalicijos įsipareigojimų, atsispindėjusių koalicinėje programoje, ir net siūlo peržiūrėti koalicinę sutartį, t. y. kelia naujas sąlygas savo dalyvavimui valstybės valdyme taip sudarydami pavojingą precedentą dar ne kartą keisti savo nuostatas ir įsipareigojimus.
Siekiant išvengti tokių bandymų ateityje Lietuvoje būtina nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo LR Seimo rinkimuose išrinktiems Seimo nariams, atsisakiusiems atstovaujamos partijos, o vėliau ir koalicinės programos ar sutarties ir taip pasitraukusiems nuo savo įsipareigojimų rinkėjams, būtų pripažįstamas savanoriškas Tautos suteikto mandato atsisakymas, o jei būtų nustatytas dar ir rinkėjų apgaudinėjimas, tai Lietuvos Seimo statute turi būti numatytos sankcijos – pagrindas Seime inicijuoti apkaltą ir net Seimo nario mandato panaikinimas.Moderni LR Seimų istorija gali pateikti ne vieną pavyzdį kai Seime dėl panašių aplinkybių keitėsi koalicijos ir net valdžia Lietuvoje, ar leisime istorijai nuolat kartotis priklausys tik nuo mūsų.

Sausio 13-oji - lūžis prie Baltijos

Štai ir vėl jau 19 metai šiomis dienomis (sausio 12-13) atliekame šį ritualą - apeiname ratą, kitą apie Seimo (Aukščiausiosios Taryvos) rūmus, degame laužus, susitinkame bendražygius, bendrapiliečius ir net užsieniečius.
Vis ta pati vieta ir tas pat laikas, bet mes jau pasikeitę... Juk prieš 19 metų mums buvo tik 16 - 17, kaip čia neprisiminsi poeto J. Marcinkevičius sukurtame eilėraštyje "šešiolikmečių" įvaizdžio, atsispindėjusio ir mūsų kartos likime, spalvų. Mes, sausio 13-tąją gynę Lietuvos Parlamentą, dar didesnis skaičius bendraamžių dalyvavusių šio ir kitų svarbių valstybinių objektų (LRT komiteto, TV bokšto ir t.t.) gynime tuomet buvo tais 16-mečiais, sprendusiais sunkų gyvenimo padiktuotą uždavinį, o kartu ir hamletišką klausimą "būti ar nebūti?"
Mes tada sau ir visam pasauliui atsakėme "BŪTI!"
Suvokdami, kad šis atsakymas susaistytas kario-savanorio priesaika tapo jau ne vien mūsų laisvos valios išraiška, bet ir įsipareigojimu iki paskutinio atodūsio ginti tai, ką laikėme svarbiausiu - Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Ši nuostata lydėjo septyniolikmečius Darių Gerbutavičių ir Igną Šimulionį, paaukojusius brangiausia, ką turėjo - savo gyvybes. Ir vėl mintyse iškyla Kaune sumūrytas akmeninis aukuras su Amžinąja ugnimi – pagarbos ir atminimo ženklu žuvusiems už Lietuvos laisvę – ir jo lotyniškas užrašas „Red de quod debes" (atiduok, ką privalai).
Žemai lenkiu galva prieš tuos bendraamžius ir visus kitus, kurie žuvo, kad mes gyventume.
Pagerbdami jų šviesų atminimą ir didvyriško pasiaukojimo pareikalavusį apsisprendimą mes kasmet minim Laisvės gynėjų dieną. Tai buvo tikras lūžis visų mūsų sąmonėje įgavęs skambų "lūžio prie Baltijos" pavadinimą. Tai buvo dvasios stiprybės pergalę prieš jos antipodą - niekšiškumą, simbolizuojantis persilaužimas.
Į tai buvo einama ilgai, tas pareikalavo VISŲ LAISVĖS GYNĖJŲ AUKŲ, nes "sausio 13-toji" anot prof. A.Tylos prasidėjo prieš kelis šimtmečius, tebesitęsia ir dabar, tęsis ir ateityje, kol liks nors vienas lietuvis pasiryžęs atiduoti Tėvynei, ką privalo.
Prisimindamas tų 19 metų senumo įvykius, negaliu neprisiminti tų Lietuvos Parlamente arčiausiai buvusių laisvės gynėjų 17-mečių: Gediminas Skaistys (brolis), Dainius Žalimas, Tomas Giniūnas, ... ir, be abejo, tuometinių vienmečių - 16-mečių: Mindaugas Aleksandras Balčiauskas, Laurynas (pavardė nežinoma) mokėsi S.Nėries vid. mokykloje ir šių eilučių autorius - Audrius Skaistys. Kartu atsiprašau tų vienmečių, kurie ten buvo, bet man nėra žinomi.
Linkiu visiems Lietuvos laisvės gynėjams sėkmės ir Dievo palaimos.