Politinės kampanijos pradžia

Vasario 14 dieną launčinu (pradedu) savo rinkiminę kampaniją internete. Numeris TS-LKD sąraše įpareigoja tai atlikti būtent šiandien - Švento Valentino dieną 💟 🇱🇹 ❤️! 
Tai štai mielieji mano tinklalapio naršytojai, kaip ir prieš 8 metus kandidatuoju į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pažymėtas Nr. 14, tačiau pirmąkart jau būdamas šios tarybos nariu. Palyginimui prisegu ir savo aštuonerių metų senumo politkampanijos atvaizdą. #Nr14 Politinė reklama. 😆

Angelai - pranašystės skleidėjai

Pasakojimas gimęs iš sapno ir pabudimo šį Šventų Kūčių rytą 2018 metais. Biblija liudija, kad viena iš Šventosios Dvasios dovanų yra pranašystės dovana. Mes įtariame pranašus esant tarp mūsų - gyvųjų, bet kas mums praneš apie paskutiniąją teismo dieną? Paulius Korintiečiams 14:3 sako, kad pranašystė yra Dievo įkvėptas žodis, skirtas „ugdyti, paraginti ir paguosti“. Tą pranašystė ir atlieka - skelbia žinią. Paprastoje pranašystėje nėra ateities numatymo. Matyt, kad apie paskutiniąją teismo dieną bus pranešta ne kaip apie ateitį, o kaip apie dabartį. O tai galės padaryti tik tie, kurie atliks Dangaus pasiuntinių misiją. Ar gali tai būti angelai? Hebrajų kalba žodis mal'ak, o graikų angelos reiškia pasiuntinys. Žodžio reikšmė nurodo šios dvasinės būtybės užduotį arba misiją. Angelai - tarpininkai tarp Dievo ir žemiškojo pasaulio. Angelai svarbūs ir Jėzaus žemiškajame gyvenime, jie skelbė jo gimimą, kančia ir prisikėlimą. Taip kad logiškiausia per juos pasiųsti žinią žmonijai paraginančią, paguodžiančią ir skelbiančią išganymą. Angelai “veikia nuo pat pasaulio sukūrimo ir visoje išganymo istorijoje; iš tolo ir iš arti jie skelbia išganymą ir tarnauja dieviškajam planui”, jie yra “tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išganymą”. Bet kai angelai pūs trimitus paskutiniąją teismo dieną, ar tai bus lauktoji žinia paveldėjusiems išganymą, ar tokia yra dieviškojo plano dalis? Mūsų tikėjimas nurodo, jog ypač tada, - mirties atveju, Dievas mums siunčia pagalbą pareiti per tamsų slėnį iš mirties į gyvenimą. Taip kad angelai turi ne tik žinios (pranašystės) skleidėjo vaidmenį, bet ir žmogaus pagalbininko, savotiško Graikų mitologijos keltininko Charono – perkeliančio mirusiųjų sielas per Acherono upę, vaidmenį.

Angelai - tie Dievo pagalbininkai rišantys žemiškąją ir nežemiškąją visatas, rišantys žmoniją prie Dievo. Skelbiantys Tiesą - Gimė Kristus! Aleliuja!

Kas slypi už užsakomųjų „žurnalistinių tyrimų“ skraistės?

Mielieji,

Turbūt jau matėte spaudoje pasirodžiusius straipsnius, kuriuose aš ir mano kolega esame šmeižiamai neva blogai atliekantys savo pareigas. Kadangi „Lietuvos rytas“ straipsniuose nepateikė kitos pusės pozicijos, tai net nebandau  ginčyti taip vadinamo „žurnalistinio tyrimo“ skraiste pridengto užsakomojo šmeižto, tačiau jaučiu pareigą, Jums, mieli bendraminčiai, pateikti neišklausytąją šios istorijos pusę, o tuomet savo išvadas galėsite daryti Jūs.

Kultūros paveldo departamento tinklalapyje www.kpd.lt 2018-10-23 pasirodė atsakas į šiuos užsipuolimus: http://www.kpd.lt/news/3823/158/Kas-slypi-po-zurnalistiniu-tyrimu-skraiste.html

Pateikiu šio atsako pilną tekstą:

Vienoje žiniasklaidos priemonių neseniai pasirodė straipsniai, kuriuose Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovai, o konkrečiai – direktoriaus pavaduotojas Audrius Skaistys ir laikinai einantis direktoriaus pareigas Algimantas Degutis – šmeižiami neva blogai atliekantys savo pareigas. Šis puolimo prieš KPD vadovybę tęsinys (pirmieji straipsniai pasirodė dar vasarą), panaudojant visuomenės informavimo priemones, yra inicijuotas asmenų, tiesiogiai prisidėjusių prie kultūros paveldo žalojimo. Pavyzdžiui, derinant Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir šalia esančios buvusios Šv. Jokūbo ligoninės teritorijos komplekso užstatymą daugiaaukščiu pastatu, neužkertant kelio Vilniaus senamiesčio vertingų savybių pažeidimui Vilniaus g. 18, Žygimantų g. 12 ir kitose senamiesčio vietose. Be abejonės straipsnių iniciatoriams nepatinka ir šiuo metu vykstantys teigiami pokyčiai KPD Vilniaus skyriuje.

Taip vadinamame „žurnalistiniame tyrime“ emocingai ir tendencingai, manipuliuojant prielaidomis ir žmonių nuomonėmis, KPD vadovai „kaltinami“ iš piršto laužtais dalykais. Kadangi „tyrimą“ inicijavęs laikraštis nepateikė kitos istorijos pusės, straipsnio niekaip negalima pavadinti objektyviu. Kad neliktų neatsakytų klausimų, nuspręsta pateikti neišklausytąją šios istorijos pusę.

2017 m. ir 2018 m. KPD Vilniaus teritoriniame padalinyje atlikta per 15 tarnybinių patikrinimų, po kurių teisėsaugos institucijos pradėjo 2 ikiteisminius tyrimus dėl piktnaudžiavimo tarnyba, o buvusiam skyriaus vedėjui ir keliems vyriausiesiems specialistams paskirtos 7 drausminės nuobaudos už šiurkščius įstatymų nesilaikymo atvejus.

Išskirtini keli rezonansą visuomenėje sukėlę piktnaudžiavimo atvejai.  Vienas jų – Vilniaus Žvėryno rajone Birutės g. 40 stovėjęs vilos tipo medinis kultūros paveldo pastatas. Vietoje to, kad būtų atnaujintas, įgyvendinus tvarkybos darbų projektą, nuolaidžiaujant nekilnojamojo turto vystytojų užgaidoms ir neišlaikant jo autentiškumo, jis buvo „perkeltas“ į kitą vietą. Kitas atvejis – Žygimantų g. 12, kai savaitgalio metu (konkrečiai per šeštadienį) buvo be leidimo nugriauti net 3 statiniai, o vėliau buvusio skyriaus vedėjo iniciatyva suderintas jų vietoje turėsiantis išdygti daugiabutis. Trečia – Antakalnio karių kapinėse buvo perlaidoti asmenys, neįvardijant priežasčių, kodėl jų palaikai turi būti priskirti sovietiniams kariams, o jų antkapinės plokštės buvo „papuoštos“ sovietine simbolika.

2016 metais Specialiųjų tyrimų tarnyba, atlikusi KPD Vilniaus skyriaus korupcijos rizikos analizę, pateikė Kultūros paveldo departamentui ilgą sąrašą įgyvendintinų antikorupcinių priemonių. 2017 metų birželį startavęs Korupcijos prevencijos priemonių plano įgyvendinimas sukūrė prielaidas tinkamai įvertinti valstybės tarnyboje netoleruotiną – valstybės tarnybos principus pažeidžiančią – elgseną.

Aukščiau paminėtų ir daugelio kitų kultūros paveldą naikinančių ar žalojančių atvejų principingas įvertinimas iššaukė „senos sistemos“ šalininkų nepasitenkinimą, tad jie naudodamiesi  jų sąžinei būdingais metodais siekia sustabdyti teisėtumo proveržį Vilniaus skyriuje.

Jau kurį laiką atliekamos Vilniaus skyriaus sisteminės pertvarkos sumažino daugelį metų dirbtinai didintų perteklinių darbų kiekius ir specialistų darbo krūvį. Toks per trumpą laiką pasiektas rezultatas visiškai netinka buvusiam šio skyriaus vadovui teismuose bandančiam „išsiskalbti savo mundurą“ ir panaikinti neigiamą 2017 metų tarnybinės veiklos vertinimą. Baimė, kad šiuo metu Vilniaus skyriaus vedėjo funkcijas atliekantis A. Umbrasas, atskleis ir daugiau galimo piktnaudžiavimo bei įstatymų pažeidinėjimo atvejų, paskatino turinčius ką nuslėpti pereiti į atvirą pokyčius inicijavusių valstybės tarnautojų puolimą panaudojant prieš juos sveiko proto ribas peržengiančias priemones. Suprantamos darbo netekusio žmogaus emocijos ir jausmai. Žmonės, kurie komentuoja straipsnyje yra ilgamečiai kultūros paveldo srities darbuotojai, turi emocinį prisirišimą prie šios srities darbo, tačiau jų požiūris nebūtinai yra teisingas.

Šis, vadintume, desperatiškas veikimas dar labiau sustiprino Kultūros paveldo vadovybės ryžtą nesitaikstyti su nustatytais įstatymų pažeidinėjimais, o bandymus panaudoti žiniasklaidą ir valdžios institucijas traktuoti tik kaip nevykusį spaudimą atsisakyti dedamų pastangų užtikrinti viešąjį interesą kultūros paveldo sistemoje. Įsibėgėjęs prielaidų korupcinei elgsenai mažinti procesas Vilniaus skyriuje bus tęsiamas, nepaisant bandymų jį nutraukti, kurstant neigiamą viešąją nuomonę. Kultūros paveldo departamento vadovybės įsitikinimu, tik atliktų ir atliekamų veiksmų kaip ir pasiektų rezultatų paviešinimas gali duoti deramą atkirtį „senosios tvarkos“ pasiilgusiųjų kuriamoms spekuliacijoms ir interpretacijoms.

Papildant „Lietuvos ryto“ dienraštyje pasirodžiusio šmeižto tikrąsias priežastis atskleidžiančią Kultūros paveldo departamento poziciją, pažymėtina, kad tokiais straipsniais neabejotinai siekiama paveikti teismo ir teisėjų nuomonę tam tikrose šiuo metu vykstančiose bylose sau palankia linkme. Todėl toks žūtbūtinis bandymas užsakomaisiais straipsniais paveikti ne tik viešąją nuomonę, bet ir teismą traktuotinas tik kaip siekis sustiprinti savo gynybinę poziciją teisminiuose ginčuose su Kultūros paveldo departamentu.

Jūsų,

Audrius Skaistys

Spalio 10-ta - Vietos savivaldos diena

Nuoširdžiai sveikinu kolegas ir visus Lietuvos gyventojus su Vietos savivaldos diena! 

Vietos savivalda – valstybei būtinas, todėl gerbtinas ir tausotinas elementas, susijęs su subsidiarumo principo įgyvendinimu sprendžiant mūsų visų problemas. 

Linkiu savivaldybėms kūrybiškumo bei atsakingumo įgyvendinant arčiausiai žmonių esantį valdymą.

dr. Audrius Skaistys 

Vilniaus m. tarybos narys

Korupcija ir kolaboravimas – dvi vienos ydos pusės

Kaip žinome, su korupcijos reiškiniu bandoma kovoti visais lygiais: tarptautiniu, nacionaliniu, nevyriausybiniu, žinybiniu... O kaip su kolaboravimu? Vienareikšmio atsakymo nėra. Akivaizdu, kad abu šie reiškiniai – vieno, valstybingumą ardančio, medžio šakos. Ne veltui jie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Jei sakysite, kad tai visiškai skirtingi dalykai, tai iš pirmo žvilgsnio pozicijų būsite teisūs.

Pagal įstatymo ginamų vertybių pobūdį šios veikos atsidūrusios skirtinguose Baudžiamojo kodekso skyriuose. Be to, jeigu kolaboravimas yra įmanomas tik esant okupacijos ar aneksijos sąlygomis, tai korupcija galima tiek neokupuotoje ar neaneksuotoje, tiek ir savo valstybingumą praradusioje teritorijoje. Bet ar tai ne saviapgaulė? Pažvelkime į tai, kas yra bendra – korupcijos ir kolaboravimo pamatas – neteisėtas susitarimas. Akivaizdu viena, kad neteisingumas yra bendras šioms sociumo ydoms, bet svarbu ir kokiais motyvais jis yra grįstas. Pavardinkime: savanaudiškumas, konformizmas, išdavikiškumas, siekis išlikti bet kokia kaina, niekšiškumas, visos kitos žemiausios žmogiškosios prigimties savybės, tų savybių dermė ir priklausomybė viena nuo kitos.

Pripažinkime ir tai, kad šiandieniniame pasaulyje korupcijos ir kolaboravimo reiškiniams skiriamas nevienodas dėmesys iš valstybės (Lietuvos) ar valstybių sąjungų (NATO, ES, EBPO, JTO ir t. t.), nevyriausybinių organizacijų (Transparency International ir kt.) arba vyriausybinių (STT, Seimo antikorupcijos komisija ir pan.) pusės. Paskutinį kartą apie kolaborantus garsiai ir daug kalbėta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Juk 1991 metų sausio 13-osios įvykius drąsiai galime vadinti kolaborantų, bendradarbiavusių su sovietiniu režimu, gėdingu, išdavikišku „nuopelnu“. Jų apgailėtinas elgesys prisidėjo, kad būtų pralietas Laisvės gynėjų kraujas. Metai bėgo, ir kolaboravimas tarsi nuėjo į antrą ar net penktą planą. Rodos, atsirado svarbesnių iššūkių. Kad ir korupcija. Ar kolaboravimas yra ne toks reikšmingas ir nenusipelno atidesnio dėmesio, nei jam skiriama? Iš kelių šiam reiškiniui pažinti ir pasmerkti skiriamų pavienių pastangų galima daryti išvadas, kad bent jau Lietuvoje kolaboravimas kaip ir nebelaikomas problema. Ar tikrai? Ne paslaptis, kad Lietuvoje buvo kolaborantų su abiem okupaciniais režimais: naciais, bet dėl objektyvių priežasčių nepalyginamai daugiau su kitu – komunistiniu režimu. Lietuvoje po II pasaulinio karo kolaboravimas tapo okupacinio režimo įsitvirtinimo įrankiu, įgavęs neregėtą mastą, nes buvo skatinamas valstybiniu lygiu. Kolaboravimas padarė didžiausią žalą partizaniniam pasipriešinimui, todėl mūsų tautos istorijos gėdingąja dalimi tapo savieji kvislingai – markuliai, kubilinskai ir dar savo pavadinimo neįgiję kolaborantai. Tik skirtingai nuo kitų tautų, pastarieji vis dar laukia deramo įvertinimo, nors ir simbolinio. Tačiau buvo tik vienas reikšmingesnis bandymas įvertinti kolaboravimą – tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, įvykęs 2000 metais, taip pat keletas pavienių tarptautinių mokslinių konferencijų – 2005 ir 2007 metais.

Tiesa, dalis kolaborantų tapo dalinės liustracijos, kuri per Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą, subjektais ir Lietuvoje. Šis įstatymas apima tik asmenis, nuolat gyvenančius Lietuvoje, faktiškai ir sąmoningai veikusius vykdant buvusios SSRS specialiųjų tarnybų užduotis ir pavedimus pagal rašytinį arba nerašytinį įsipareigojimą slapta bendradarbiauti. Taigi, tik dalį kolaboravusiųjų apima šio įstatymo nuostatos, o dar didesnė tiesa yra ta, kad apie prisipažinusiuosius kolaborantus ir jų „darbelius“ visuomenė sužinos tik po 75 metų (maždaug 2075 metais), nes šie duomenys 2015 metais birželio 30 d., pakeitus įstatymą, jau beveik 2 metus saugomi išskirtine, o ne bendrąja įstatymų nustatyta tvarka. Toks Seimo akibrokštas, prilyginęs kolaborantus, nors ir prisipažinusius su organizuotu nusikalstamumu kovojantiems įslaptintiems liudininkams, kuriems ir jų šeimos nariams gresia kasdienis mirtinas pavojus, yra visiškas realybės jausmo praradimas arba proto aptemimas. Ko gero, Seimas ir šįkart nepraleido progos pasišaipyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“ siekio. Visuotinai pripažinta, kad viešumas – viena efektyviausių kovos su korupcija priemonių, tai kovoti su kolaboravimu, įslaptinant kolaborantus, yra absurdas. Tada belieka tik Žaliojo tilto skulptūras sustatyti į skulptūrinę kompoziciją sostinės Lukiškių aikštėje ir pavadinti ją „Nežinomam kolaborantui“. Įsivaizduoju, kiek neapsakomo džiaugsmo tai suteiktų šių skulptūrų meniškumą bandantiems pagrįsti asmenims. Įdomu, kiek iš jų yra tame apie 1800 įslaptintųjų sovietinių kolaborantų sąraše?

O gal veidrodinį principą pritaikykime ir su naciais kolaboravusiems (juos įslaptindami), juk valstybiniu lygiu Lietuva pripažįsta šiuos dvejus totalitarinius režimus atspindinčių simbolių vienodą traktavimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 524 straipsnį - Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimas ar demonstravimas. Toks bandymas tikrai sulauktų tarptautinės reakcijos ir, žinoma, Lietuvos pasmerkimo.

Apie kolaboravimą su naciais sužinome tik iš dabartinių mokyklinių vadovėlių arba vieno kito straipsnio ar knygos, kurios finansuojamos išskirtinai tik žydų holokaustą tyrinėjančių organizacijų. Ar Lietuvos institucijos – Seimas, Vyriausybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prokuratūra, VSD ir t. t. jau padarė viską, kad mes kolaboravimo su naciais reiškinį pažintume ne tik per žydų tautos tragedijos pavyzdį, bet ir per lietuvių tautos (kaip visaapimančios šioje teritorijoje gyvenusių ir tebegyvenančių tautų bendruomenės) tragediją, o pažinę – adekvačiai įvertintume ir pasmerktume? Klausimas išlieka aktualus.

Visai neseniai Estija parodė iniciatyvą įsteigti tarptautinę instituciją, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus, Lietuva savo poziciją dėl tokio tribunolo kūrimo kol kas tik derina. Net ir istorinės atminties puoselėjimo srityje mus aplenkė estai... Nieko nuostabaus žinant, kad Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kurį rengė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Bronislovas Kuzmickas, Seimo nariai Juozas Olekas, Valentinas Stundys bei Seimo kanceliarijos darbuotojai dūlo Tautos atstovybės stalčiuose jau penketą metų.

 Korupcijos reiškinio suvokimui skiriama tikrai daug dėmesio, „Transparency International“ (TI) skaičiuojamo Korupcijos suvokimo indekso (KSI) rezultatai rodo neigiamas tendencijas Lietuvoje: 2016 m. TI korupcijos suvokimo indekso tyrime Lietuvai skirti 59 balai iš 100 galimų ir per metus pablogėjusi 38 pozicija 176 šalių sąraše. Kaip matyti iš pastarųjų metų KSĮ rezultatų – „buksuojame“ ir šioje srityje, ar tik ne dėl to, kad kolaboravimas mūsuose tampa įslaptintu reiškiniu? Manau, kad skandinavai, įvertinę teisiškai savuosius kvislingus, todėl ir pasiekė tokių aukštumų KSI srityje. Ką tik pabuvojau mums labai artimoje Šiaurės šalyje – Islandijoje, tai jų žiniasklaida skambina pavojaus varpais, kad ši vos 350 tūkstančių gyventojų turinti valstybė su 78 balais iš 11 nukrito į 14 vietą pasaulyje, o dar palyginti neseniai (2001-2002 metais) buvo įsitvirtinusi 4 vietoje pasaulyje. Lietuva tik 38 vietoje pasaulyje, bet čia ir žiniasklaidoje, ir tautoje vyrauja „olimpinė ramybė“. Kyla natūralus klausimas, ar Islandija negriauna vieną iš tarp kovotojų su korupcija Lietuvoje vyraujančių mitų, kad korupcija būdingesnė mažoms valstybėms, t. y. toms, kur vienas kitą pažįsta arba susiję giminystės ryšiais? Ar tik nebus apsirikta su tokiomis mintimis? O gal tai tik nesusivokusiųjų korupcionierių pasiteisinimas, kaip ir tas, kad korupciją Lietuvoje išpuoselėjo sovietai. Bet gal jie teisūs, nes su sovietiniu režimu kolaboravusi tikrai nemenka tautos dalis toliau tęsia savo kolaboravimo įpročius tik jau kitoje reiškinio dimensijoje – korupcijos srityje. Gal korupcija tik kolaboravimo šešėlis, o mes netyrinėdami kolaboravimo ir jo nesmerkdami, bet atvirkščiai – įslaptindami atskirus šio reiškinio epizodus, tik puoselėjame korupcinę kultūrą ir aplinką Lietuvoje? Ar sulauksime kada Kolaboravimo suvokimo indekso (KSI) tyrimų, kad ir Lietuvos arba Baltijos valstybių lygiu? Ar negalima dėti lygybės ženklo tarp šių dviejų indeksų? Visi šie klausimai įgyja ypatingą prasmę dabar, kai pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje Europoje vis daugėja okupuotų ar aneksuotų teritorijų. Ar mūsų institucijų vangumas ir bandymas nuo visuomenės atsitverti slaptumo žymomis prie to neprisideda?

Ne paslaptis, kad valstybės, šnipinėdamos viena kitą, dažnai naudoja papirkimo (plačiąja prasme – korupcinį) motyvą, kad išgautų vieną ar kitą dominančią informaciją. Visuomenės ir ypatingos jos dalies – besidarbuojančių nacionalinio saugumo institucijose asmenų – atsparumas kolaboravimui ir korupcijai yra esminė mūsų visų siekiamybė, jei vis dar galvojame apie Lietuvos valstybingumą. Kiekvienas kolaboravimo ar korupcijos atvejis nacionalinio saugumo užtikrinimo srityje yra žymiai pavojingesnis nei kitose srityse. Nota bene (įsidėmėkite gerai) net ir nedidelė suma, figūruojanti „auksinių šaukštų“ istorijoje, daro didesnę žalą piliečių pasitikėjimui mūsų valstybe ir jos nepriklausomybę užtikrinančiomis institucijomis nei neskaidrūs milijoniniai sandoriai sveikatos sistemoje. Ar toks atsakingų pareigūnų elgesys negali būti prilyginamas išdavystei, kolaboravimui su užsienio valstybe ar duotos priesaikos sulaužymui? Bet mūsų Baudžiamasis kodeksas nedaro jokios skirties, spręsdamas, kad nusikaltimų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai skyriuje esantis 120 straipsnis, nustatantis Kolaboravimo esmę, taikomas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, vienodai numato bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Tuo pačiu metu Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams skyriuje esantis 225 straipsnis – Kyšininkavimas, kaip labiausia korupcinių nusikaltimų esmę nusakantis, teigia, kad ne bet koks pilietis, o tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gali būti baudžiamas už šią veiką bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu (priklausomai nuo kyšio dydžio) iki penkerių ar aštuonerių metų.

Matome, kad kolaboravimo ir korupcijos skirtingas traktavimas vyrauja mūsų teisėje, todėl svarbu išsamiai ir tolygiai tyrinėti abu reiškinius, kad sugretintume ir nustatytume jų tarpusavio ryšį, priklausomybę vienas nuo kito, taikytume vienodus standartus vertindami ir smerkdami šiuos visuomeninius reiškinius, o gal tik vieno reiškinio skirtingas formas. Pabaigai – paprastas retorinis klausimas: ar Lietuvos aukšto rango politikų bendradarbiavimas su valstybei priešiškų šalių institucijų, organizacijų atstovais neprimena kolaboravimo su politinės korupcijos prieskoniu? Galite neatsakyti. Svarbu nepamiršti, kad kolaboravimas – ne praeities atgyvena. Jis grįžta modernesnėmis formomis, kurioms užbėgti už akių – nacionalinės svarbos uždavinys.

dr. Audrius Skaistys