Birželio Lietuva - drąsios vilties šviesoje.

 Mielieji (-ios),

Šiemet Lietuvos Sąjūdžiui sukanka 33 metai.

1988 metais birželio 2–ą dieną Vilniuje, Mokslų Akademijos rūmuose, įvyko diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą?“. Kitą dieną 18-tą valandą Lietuvos mokslų akademijos centrinių rūmų salėje prasidėjo susirinkimas, kuriame buvo diskutuojama apie tolesnį krašto likimą. Į susirinkimą atvyko apie pusė tūkstančio žmonių. Šiame mokslo, meno ir kultūros žmonių susitikime buvo numatyti aptarti tokie klausimai: kultūros likimas, ekonominės pertvarkos, politiniai pokyčiai ir kita. Z. Vaišvila pasiūlė įsteigti „Sąjūdžio iniciatyvinę grupę“, kuri vienytų jėgas. Į iniciatyvinės grupės sudėtį buvo siūlomi žmonės, kurie savo pasisakymais atvirai reiškė pozicijas bei požiūrį dėl Lietuvos ateities. Buvo išrinkti trisdešimt penki šios grupės nariai.

Ir taip 1988 metų birželio 3-ą dieną gimė Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Joje nepriklausomybininkų branduolį sudarė prof. muzikologas V. Landsbergis, architektas A. Skučas, fizikas dr. Z. Vaišvila, kompozitorius prof. J. Juzeliūnas, filosofas A. Juozaitis. Dalį grupės sudarė „perestroikininkai“.

Įsteigus iniciatyvinę grupę prasidėjo aktyvus darbas. Jau birželio 8-ą dieną įvyko pirmasis iniciatyvinės grupės susirinkimas Vilniaus Žemutinėje pilyje, išlikusioje valdovų rūmų dalyje (patalpas pasiūlė pilies tyrimams talkinęs „Talkos“ klubas). Iniciatyvinės grupės posėdžiai būdavo šaukiami Dailininkų, Rašytojų, Kinematografų sąjungose, Mokslų Akademijoje ar kurio nors iniciatyvinės grupės nario bute. Beveik kiekviename susitikime LKP-CK biuro buvo reikalaujama skirti Sąjūdžiui patalpas, nes Estijos Liaudies Frontas savo patalpas jau turėjo. Teatro darbuotojų draugijos pirmininkas R. Adomaitis pasiūlė Sąjūdžiui laikinai prisiglausti draugijos patalpose kampiniame Lenino (dabartinio Gedimino) prospekto name Nr. 1, priešais Katedrą. Ten įsikūrus Sąjūdžio būstinei ant namo stogu buvo iškelta tautinė vėliava, kuri čia tebeveikiančios Lietuvos Sąjūdžio Tarybos rūpesčiu, plazda iki šiol. Daugelyje savivaldybių įsikūrusiems Lietuvos sąjūdžio skyriams patalpas suteikdavo tų miestų ar rajonų LKP vykdomieji komitetai.

Situacija su Lietuvos Sąjūdžio patalpomis ir po 33 metų turi panašumų, pavyzdžiui Kaune, kur 1988 m. birželio 10 d. Architektų namuose susikuria Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, nuo tada visą šį laikotarpį aktyviai veikęs ir tebeveikiantis Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyrius, nebeturi kur rinktis. Dabartinė Lietuvos biurokratija, matyt, vis dar neatsikračiusi sovietinio palikimo, delsia panaudos pagrindais skirti vienam iš aktyviausių ir skaitlingiausių skyrių virš 20 metų jam priklausiusias patalpas Laisvės al. 46, Kaune. Nejaugi ir vėl aktuali diskusija „Ar įveiksime biurokratizmą?“.

Lietuvos Sąjūdis kviečia Jus 2021-06-03 (ketvirtadienį) paminėti (ar simboliškai, ar įdomiai, ar linksmai, ar kažkaip kitaip) Sąjūdžio dieną. Kviečiame prisiminti ir pagerbti  Lietuvos Sąjūdžio gyvus ar mirusius narius, kurie buvo ir yra padorūs/kūrybiški/patriotiški/drąsūs šio judėjimo veikėjai. 

dr. Audrius Skaistys
Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininko pavaduotojas

Sveiki sulaukę šventų Velykų!

 

Genocidas vienodai skaudus jį patyrusių tautinių grupių atstovams

 

Kad ir kaip būtų keista lapkričio 30-ąją – Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto dieną – kalbėti apie Mažosios Lietuvos ir būtent jos dalies – Klaipėdos krašto netekimą 1939 m., tačiau šios atmintinos dienos fone yra labai svarbu prisiminti tikslias datas, kurios būtų laikomos dalies Lietuvos okupacija, o tuo pačiu ir II pasaulinio karo pradžia Lietuvoje.

Šių istorinių įvykių vertinimas pasirodė vertas didesnio tyrimo, išanalizavus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) 2020-11-24 raštą Lietuvos Respublikos Vyriausybei „Dėl papildomų asignavimų skyrimo 2021 metams“. Šiame rašte kalbama apie LGGRTC tyrimų lauke esančius laikotarpius, kurie anot centro prasideda 1940 m. birželio 15 dienos pirmąją sovietine okupacija. Pagal LGGRTC įstatymą viena iš šio centro funkcijų „tiria ir teikia informaciją apie <...> nukentėjusius nuo 1939–1990 m. okupacijų ir 1990–1991 m. SSRS vykdytos agresijos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos gyventojus, pasipriešinimo okupacijoms dalyvius“. Įstatyme įvardintas laikotarpis lyg ir apimtų po 1939 m. Hitlerinės Vokietijos žodinio ultimatumo Lietuvai – kai Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas, 1939 m. kovo 20 d. (A.Hitlerio 50-tojo gimtadienio proga) išsakė šį ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, keliaujančiam iš Romos į Lietuvą – esantį laikotarpį. Reicho valdžia pareikalavo, kad Lietuva perduotų jiems Klaipėdos kraštą (vokiečių vadinamą Mėmelio teritorija), atskirtą nuo Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo, grasindama, kad kitu atveju Vermachto pajėgos įsiverš į Lietuvą ir nesustos iki pat Latvijos sienos.

1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta priimti ultimatumą pasirašydama Berlyne sutartį šiomis sąlygomis:

• I Straipsnis: Klaipėdos kraštas, atskirtas nuo Vokietijos Versalio sutartimi, nuo šiandien vėl prijungiamas prie vokiečių Reicho.

• II Straipsnis: Klaipėdos kraštą turi palikti visi Lietuvos kariniai ir policijos daliniai. Lietuvos valdžia turi užtikrinti, kad evakuacijos metu, teritorija bus palikta tvarkinga.

Abi pusės skirs savo įgaliotinius tol, kol tai bus būtina, kurie galės tvarkyti Klaipėdos krašto administravimo perdavimą, nepriklausantį autonominiams valdžios organams.

Kitų klausimų, iškilusių dėl priklausomybės perdavimo, ypač dėl ekonomikos ir finansų bei dėl pareigūnų ir pilietybės reglamentavimas yra paliekamas atskiroms institucijoms.

• III Straipsnis: Kad patenkinti Lietuvos ekonominius poreikius, Klaipėdoje bus įkurta laisva Lietuvos ekonominė uosto zona. Detalės bus suderintos pagal nurodymus, pridėtus prie šio susitarimo.

• IV Straipsnis: Kad sustiprinti jų (lietuvių) apsisprendimą ir apsaugoti gerus santykius tarp Vokietijos ir Lietuvos, abi pusės susitaria nepulti viena kitos, panaudojant jėgą, bei nepalaikyti jokios trečiosios jėgos, rodančios agresiją vienai iš minėtųjų valstybių.

• V Straipsnis: Šis susitarimas tampa galiojančiu, jį pasirašius. Liudininkai, tarp kurių yra ir abejų pusių įgaliotiniai, pasirašę šią sutartį, paruošia dvigubą originalą, vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Kaip žinome iš istorijos jau tų pačių 1939 metų rugpjūčio 23 dieną (praėjus tik 4 mėnesiams ir 1 dienai nuo šios sutarties pasirašymo) Vokietija ir Sovietų Sąjunga įžymiuoju Ribentropo-Molotovo paktu pasidalijo Europą (ir Lietuvą) todėl ši 1939 m. kovo 22 dienos sutartis buvo sulaužyta pažeidus jos IV straipsnio nuostatą „nepalaikyti jokios trečiosios jėgos, rodančios agresiją vienai iš minėtųjų (susitariančių) valstybių“.

1939-03-22 Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, jame prasidėjo lietuvių ir žydų terorizavimas, jų turto grobimas. Visos Klaipėdos krašto autonominės teisės buvo panaikintos, įsigalioję Niurnbergo įstatymai įteisino nacistinį režimą, antisemitizmą ir šovinizmą. Akivaizdu, kad po to sękęs Lietuvos piliečių repatrijavimas, kai maždaug 10 000 pabėgėlių (daugiausia žydų) kėlėsi į Lietuvą ir prašė Lietuvos vyriausybės prieglobsčio yra ta sritis, kuri turėtų ypatingai dominti LGGRTC. 1939-09-17 Sovietų sąjungos kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Prasidėjo suėmimai ir trėmimai, buvo deportuota apie 25 000 lenkų ir žydų. II pasaulinio karo išvakarėse dalis Lietuvos gyventojų (daugiausia žydų) emigravo. Tačiau kol kas šiems tyrimams mes nerandame nei noro nei tam skiriamų lėšų, gal todėl Lietuvai II pasaulinis karas prasideda ne 1939 m. kovo 22 dieną, gal todėl Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdos krašte) gyvenę žydų ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai mums yra mažiau svarbūs nei gyvenę Kaune, Molėtuose ar Vilniaus krašte?

1925 m. sausio 20 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, iš 141 645 Klaipėdos krašto gyventojų vokiečiais užsirašė 64 158 (45,3 proc.), lietuvininkais ir mėmelenderiais-klaipėdiškiais - 71 963 (50,8 proc.), kitų tautybių 5 524 (3,9 proc.). Ar bus išdrįsta iškelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymus apie visų tautybių Lietuvos piliečius, t.y. ir tuos, kurie pagal minėtą surašymą savo tautybę nurodė vokiečiais ar lietuvninkais, koks jiems buvo skirtas likimas po to kai šį kraštą reokupavo Sovietų Sąjunga? Gyventojų genocidas yra apibrėžiamas kaip sąmoningas ir sistemingas žmonių naikinimas dėl jų priklausymo etninei, tautinei (nesvarbu kuriai vienai ar kelioms tautinėms grupėms), religinei ar rasinei grupei. Kol kas tiek minčių šią svarbią Lietuvai dieną – kai susijungė Mažoji ir Didžioji Lietuvos – 1918 m. lapkričio 30-ąją.

 

Dr. Audrius Skaistys

Ich bin ein Berliner (Aš esu Berlynietis)

...Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,
Griaudindamos jautrią širdį ne vieną...

Šie lietuvių poeto Maironio žodžiai skirti ne Berlyno sienos griūčiai, bet Trakų pilies sienoms. Tačiau prisiminiau šią ištrauką būtent dėl Berlyno sienos griūties 31-mųjų metinių. Šis visos Europos tautų likimus įtakojęs įvykis prasidėjo 1989 m. lapkričio 9 dieną. Nors man tada dar buvo tik 15 metų, bet jau buvau aktyvus Lietuvos išsilaisvinimo bylą sudarančių renginių dalyvis: 1988 m. rugsėjo 28-ąją „bananų baliaus“, o 1989 metų - vasario 16-tosios, rugpjūčio 23-osios ir kitų nesuskaičiuojamų Lietuvos sąjūdžio ir Lietuvos Laisvės Lygos renginių dalyvis, o vėliau ir saugumą juose užtikrinantis „žaliaraištis“.

1989 m. lapkričio 9 dienos įvykius prisimenu tik tiek, kiek rodė Sovietų sąjungos žinių (naujienų) laida „Vremia“. Bet jau tada buvo aišku, kad ši diena keičia ne tik Berlyno gyventojų likimus bet ir visos likusios Vokietijos (tuomet vis dar padalintos į dvi valstybes: Vokietijos Federalinę ir Vokietijos Demokratinę) likimą. Tai buvo įspūdžių pilnas vakaras, kuris brėžė išsilaisvinimo viltį mums – Sovietų sąjungos kaliniams – lietuviams. Tą vakarą, įtikėję Lietuvos išsilaisvinimo idėja, tapome berlyniečiais – tiesiog susitapatinome su jais. Ir kaip čia pamirši JAV prezidentų Džono F.Kenedžio jau sakraline fraze tapusį sakinį „Ich bin ein Berliner!” ir Ronaldo Reigano kreipimąsi į Sovietų Sąjungos lyderį – “Mr. Gorbachev, tear down this wall!”. Žodžių, paremtų nekintamu apsisprendimu galia – milžiniška. Tuo mes turėjome laimės įsitikinti prieš 30 metų. Dauguma tų, kurie pajuto laisvės skonį ir jos teikiamą naudą dar ligi šiol tiki, kad Europa be sienų galima, kad mes galime laisvai (išskyrus laikinus apribojimus dėl koronoviruso, kurį įveiksime tik drauge ir bendradarbiaudami) judėti beveik visoje Europoje ir kad mes galime padėti likusiai Europos daliai – ukrainiečiams ir baltarusiams – prisijungti prie europiečių, kuriems laisvė yra svarbesnė už baimę arba vergovę neretai net savo valstybės vadovams, tarnaujantiems didžiajam „ponui“ iš rytų.

Nepabūgo tada berlyniečiai, nepabūgo lietuviai 1990 m. kovo 11 d., 1991 m. sausio 12-13 d., nepabūgo daugelis tautų išardyti sienas simbolizuojančias vergovę ir baimę. Vienintelis dalykas nūdieną kelia nerimą – jaunosios kartos, kuri nematė sienomis (geležinėmis uždangomis) padalintos Europos, tarpe beatsirandančią nostalgiją šiems baimių užvaldytų žmonių kūriniams. Noras betoninėmis sienelėmis, pavadintomis skambiu bunkerio pavadinimu, „puošti“ Lietuvos sostinės svarbiausią reprezentacinę aikštę.

Todėl dabartinėje situacijoje tiek prezidentinių rinkimų aistrų ir koronoviruso nualintoje Europos pagrindinėje sąjungininkėje – JAV – tiek ir pačioje to paties viruso paveiktoje Europoje yra svarbi lyderystė, kurią savo laiku demonstravo minėtieji JAV prezidentai. Tik JAV ir Europos bendradarbiavimo bei bendro veikimo būdu, ne tik kad neatsiras naujos „geležinės uždangos“, bet bus išardytos ir tebesančios sienos, kas leistų viso laisvojo pasaulio atstovams išdidžiai ištarti simbolinę prasmę turinčius žodžius: „aš esu Berlynietis!“.

Dr. Audrius Skaistys

Ugdykime savyje tarnystę Lietuvai!

 

Mielieji,

nesu atitrūkęs nuo realybės ir pasirengęs dirbti man gerai žinomoje - mums visiems svarbioje - įstatymų leidybos srityje. Tai darbas apimantis Lietuvos gyventojams rūpimas problemas, o tuo pačiu ir jų lūkesčius. Šiame darbe svarbiausia turėti tvirtą vertybinį pamatą, sukauptą patirtį ir principus, kuriais jau 25 metus nedvejodamas vadovaujuosi dirbdamas valstybės tarnyboje.
Per visą šį laikotarpį tiek dirbant eiliniu valstybės tarnautoju, tiek dabartinėse atsakingose pareigose teko spręsti sudėtingus klausimus: viešojo saugumo, valstybės gynybos, savivaldybių priežiūros, bendrojo lavinimo, aukštojo mokslo, kultūros paveldo ir kovos su korupcija srityse. Net 4 metus ugdžiau jaunąją teisininkų kartą universitete.

Principai, kuriais vadovaujuosi:
Tarnystė žmonių bendruomenei. Tai turi būti svarbiausias principas bet kurio politiko ar valstybės tarnautojo darbe. Deja, neretai politikų tarpe jis pamirštas ar užgožtas įvairių asmeninių interesų. Politikas neturi būti kurčias žmonių išsakomiems rūpesčiams. Žmonių, kurie jį renka, kurie sieja su juo savo lūkesčius. Todėl bendraujant su žmonėmis, svarbiausia jautrumas, atidumas, išklausymas ir įsigilinimas į tai, ką tau žmogus sako, ko jis iš tavęs ir iš valstybės tikisi. Tik tuomet, kai žmogaus problema tampa lyg sava, tu nuoširdžiai ieškai būdų kaip ją išspręsti, kaip jam padėti.  Esu tai patyręs ne kartą savo darbinėje veikloje, o viešąjį interesą tarnaudamas valstybei ginu jau 21 metai. Net jei ir sunku rasti būdą kaip išspręst susidariusią problemą, žmogus turi jausti, kad dėl jo yra stengiamasi, kad jis yra gerbiamas. 

Teisingumas. Jo stoka mus varo į neviltį. Akivaizdu, jog tai yra viena iš emigracijos priežasčių, o ne vien tik ekonominiai sunkumai, kaip dažnai mums bandoma įteigti. Niekas taip nesukelia žmogui nusivylimo savo valstybe kaip jausmas, kad su juo buvo pasielgta neteisingai. Todėl savo darbe, priimdamas bet kokį sprendimą, liečiantį mūsų valstybę ar konkretų žmogų, aš visų pirma savo viduje klausiu, ar tai yra teisinga? Neretai ypatingai sudėtingose problemose, veikiant įvairioms nuomonėms, politikui ar įstaigos vadovui ne iš piktos valios būna sunku priimti teisingą sprendimą. Tokioje situacijoje turiu pasikliauti savo puoselėjamomis vertybėmis – žmogiškosiomis, krikščioniškomis, patriotinėmis, kurios man leistų iš visų galimų ar siūlomų sprendimo būdų pasirinkti tą, kuris būtų teisingas konkretaus žmogaus arba visos visuomenės atžvilgiu.

Sąžiningumas. Man nepriimtinas politinis savanaudiškumas. Didžiausios mūsų politikos žaizdos, su kuriomis turime kovoti – tai kyšininkavimas ir siaurų interesų grupių protegavimas. Visiškai nepriimtinos ir rietenos bei įžeidinėjimai politikų tarpe. Jų turime vengti savo darbe, kaip ir politinės veidmainystės. Pagarbiai elgiantis su savo oponentais ir remiant pozityvias idėjas gali priimti kokybiškesnius sprendimus. Tiesiog reikia vadovautis senai žinoma tiesa – elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi. Sąžiningumas turi apimti ne tik susilaikymą nuo asmeninės naudos siekimo, pagarbų elgesį, bet ir savo pažado tesėjimą bei sugebėjimą prisiimti atsakomybę net už tai ko asmeniškai nepadarei.

Tikėjimas Lietuvos ateitimi. Taip, aš tikiu savo Tėvyne! Gyvename čia, nes norime kurti geresnės Lietuvos ateitį savo vaikams ir anūkams. Kiekviename žmoguje glūdi meilė savo šaliai, noras dirbti ir kurti joje. Todėl tikiu, kad mes galime sukurti saugią ir pilną gerovės savo valstybės ateitį. O tam išties turime didžiulį potencialą, nes jau 30 metų kaip esame išsivadavę iš svetimšalių valdžios, demokratinė šalies raida sukūrė prielaidas galutinai išlaisvinti savo protus, o kai esame laisvi, darbštūs ir kūrybingi, tai visos problemos mums yra įveikiamos. Turime išnaudoti šią nuostabią istorinę galimybę ir svarbiausia joje – tikėjimas Lietuvos ateitimi, kurią kuriame patys.

Asmeniškai tikiu, jog tik laikantis šių principų, galime pasiekti, kad žmogus vėl jaustųsi visaverčiu savo valstybėje, kad išnyktu susvetimėjimo praraja tarp žmonių daugumos ir atskiro individo interesų.

SVARBIAUSIOS VEIKLOS SRITYS

Ruošdamasis parlamentiniam darbui matau šias sritis, kuriose galime ir turime nuveikti nemažai darbų, o aš galėčiau veiksmingai įdarbinti savo žinias ir kompetenciją:

Ekonomika paremta darbštumu ir kūrybingumu
Mūsų valstybė pradėjo teisingus žingsnius investuodama pastangas ir lėšas į investicijų pritraukimą, eksporto skatinimą ir iš to kylančias galimybes naujų, gerai apmokamų darbo vietų kūrimui. Būtent tai yra esminė sąlyga stabdanti emigraciją sudarant galimybes mūsų piliečiams rasti jų poreikius ir kvalifikaciją atitinkantį darbą Lietuvoje. Mūsų ekonomikos vystymasis turi būti paremtas mūsų tautos darbštumu ir kūrybingumu. Mes privalome sudaryti sąlygas dirbti specialistams, kurie jau dabar yra pasirengę kurti žinių valstybę bei vystyti inovatyvų verslą. Privalome užtikrinti tvarią sąveiką tarp verslo, mokslo ir valstybės institucijų. Lygiagrečiai turime įgyvendinti mūsų ekonomikos vystymosi, kai Lietuva nebegaus dalies Europos Sąjungos (ES) paramos, planą. Todėl investicijos turi būti nukreiptos į konkurencingus, ekonominį tvarumą užtikrinančius projektus.

Teisinga socialinė politika
Šioje srityje vis dar juntama pagrindinių dviejų principų - pagarbos žmogui ir teisingumo - derinimo stoka. Socialinė politika turi būti paremta šių principų derme, o to nebuvimas pažeidžiamiausią mūsų visuomenės dalį veda į nusivylimą. Mūsų programinės nuostatos, nukreiptos į šeimų gerovės skatinimą, sąlygų saugiai auginti savo vaikus sudarymą, orios senatvės užtikrinimą galės būti įgyvendintos tik sulaukusios Lietuvos žmonių palaikymo. Visi suprantame, kad socialinei apsaugai, pensijoms skiriamą lėšų dydį riboja mūsų ekonomikos pajėgumai, tačiau socialinę paramą gaunantys žmonės turi bet kuriuo atveju jausti, kad jos paskirstomos ir indeksuojamos teisingai. Socialinės išmokos turi visų pirma užtikrinti materialiai saugią šeimų gerovę, bet neturi skatinti noro gyventi iš pašalpų. Darbo rinkoje turi būti įgyvendintos priemonės, skatinančios vidutinio darbo užmokesčio augimą, tuo pačiu stiprinant mūsų šalies viduriniąją klasę. Visa tai sudarytų galimybes palaipsniui didinti pensijų išmokas vyresnio amžiaus žmonėms, nes būtent jie yra gausiausia mūsų senėjančios visuomenės dalis. Jau dabar išspręsdami šį kartų solidarumo reikalaujantį uždavinį nepaliksime neatsakingai skolon gyvenančios valstybės naštos spręsti ateities kartoms.

Integrali krašto apsauga
Mūsų partija visada pabrėžė geopolitines grėsmes, kylančias iš Rusijos. Ne menami, bet realūs pavojai priartėję prie mūsų valstybės sienų dar kartą patvirtina, kad, deja, mes buvome ir esame teisūs. Dabar matome, kad diplomatinės priemonės ne visuomet veiksmingos ir šioje situacijoje svarbiausiais potencialaus agresoriaus sustabdymo veiksniais tampa NATO gynybos planai ir mūsų pačių pasirengimas apginti savo šalies teritoriją. Todėl turime laikytis įsipareigojimų NATO ir iki 2023 metų pasiekti nusistatytą krašto apsaugos sistemos finansavimo lygį – 2,5 proc. BVP. Tik tvirtai žinodami, kad saugumas yra prabanga turinti savo kainą, tuo pačiu leidžianti mums dabar ir ateityje kurti savo ir mūsų vaikų ateitį nepriklausomoje valstybėje, pasirinksime ne vergo, o laisvo piliečio kelią. Turime remti atsidavusius ir kompetentingus mūsų kariuomenės vadus, karininkus, puskarininkius, seržantus ir eilinius ginkluotųjų pajėgų atstovus stiprinančius Lietuvos gynybinius pajėgumus. Moderni ginkluotė, sąveika su sąjungininkais ir visuomenės bei jos dalies - kariuomenės - integralumas yra esminės prielaidos sėkmės istorijai. Mūsų partijos pastangomis per visą nepriklausomybės 30-metį pastatyta vienintelė karinės pramonės įmonė – Giraitės ginkluotės gamykla – yra akivaizdžiausias pavyzdys atsakingo ir toliaregiško požiūrio į savo valstybės gynybinių pajėgumų ir poreikių suderinamumą su NATO standartais. Šis sėkmės pavyzdys turi tapti nenuginčijamu argumentu prasmingo investavimo į  karinę pramonę ir šiuolaikinių technologijų diegimą Lietuvos gynybos sistemoje. Pats būdamas Šaulių sąjungos nariu jau 30 metų gerai žinau kaip savo asmenine iniciatyva stiprinti krašto apsaugą, kaip svarbu ugdyti pagarbą Lietuvos kariams, patriotiškumą jaunimo tarpe, kad tarnavimas Lietuvos kariuomenėje jiems būtų garbinga pareiga. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia – mūsų partizanai yra patriotiškumo, atsidavimo ir kovos už Tėvynę simbolis. Jų dvasia turime auklėti Lietuvos jaunimą, kuris būtų pasiruošęs apginti savo vertybes, laisvę ir ateitį.

Švietimas ir vaikų ugdymas
Ši sritis glaudžiai susieta su vienu iš mano puoselėjamų principų – tikėjimu Lietuvos ateitimi. Nuo to, kokį dėmesį mes skiriame mūsų vaikų ugdymui ir švietimui, priklauso ir mūsų šalies raida ateityje, žmonių pilietiškumas, tarpusavio pagarba, patriotiškumas, pagaliau ekonominis konkurencingumas, valstybės pasiekimai bei socialinė atsakomybė. Svarbu, kad vaikai gautų ne tik kokybišką išsilavinimą, bet ir jaustųsi saugūs, suprastų bendruomeniškumo svarbą, nuo mažų dienų išmoktų rodyti pagarbą vienas kitam. Turime padaryti viską, kad mokyklose nebeliktų patyčių, susvetimėjimo ir atskirties. Švietimo sistemos pagrindu turi tapti pedagogai, ne tik perteikiantys vaikams kokybiškas žinias, bet ir ugdantys juose svarbiausias žmogiškas vertybes, meilę Tėvynei. Su mokytojais į šią sistemą turime įtraukti ir tėvus, kaip mokyklos bendruomenės neatsiejamą dalį. Todėl politikai į tai turi atkreipti didžiausią dėmesį.

Veiksminga valstybės tarnyba
Ypatingą dėmesį reiktų skirti atrankai į valstybės tarnybą ir rotacijos principo įgyvendinimui. Dabarties Valstybės tarnybos departamentas prie VRM tapo politinių protekcijų „užsakymo stalu“, tokia padėtis, kai į karjeros valstybės tarnautojus patenkama pagal politikų užgaidas, privalo baigtis. Turi būti realiai, o ne apsimestinai įgyvendinama Lietuvos piliečių konstitucinė teisė vienodomis sąlygomis pretenduoti į valstybės tarnybą. Sukurta vadovų kadencijų sistema nepasieks savo tikslo, jei valstybės tarnautojo karjera priklausys nuo politikų „malonės“, o ne nuo pretendentų į vidurinės ar įstaigos vadovų grandies pareigas gebėjimų, išugdyto tarnystės jausmo, pasirengimo lyderystei, pasišventimo viešajam interesui. Šios sisteminės ydos vienodai aktualios valstybės tarnybai tiek valstybinėse, tiek savivaldybių įstaigose bei institucijose. Valstybės tarnautojai papildomai užsiimantys politine veikla neturi tapti atstumtaisiais ir ujamais iš valstybės tarnautojo pareigų asmenimis. Šiam tikslui reiktų tobulinti pranešėjų apsaugos įstatymą, kuris turi saugoti sąžiningus ir pasišventusius valstybės tarnautojus nuo susidorojimo administracinėmis priemonėmis.

Skubiai spręstinos ir kitos problemos:
- Valstybės bei savivaldos valdžią įgyvendinančių subjektų bendravimo su žmonėmis stoka. Valdžių bendravimo su žmonėmis akivaizdus stygius užgniaužia problemų iškėlimą į viešumą, jų savalaikį sprendimą. Neformalizuoto, bet efektyvaus bendravimo su visuomene dėlei turi būti atkurta demokratiška, atsikračiusi nuo biurokratinių ribojimų, kasdieninio bendravimo su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atstovais sistema. Tam išnaudotinos informacinės technologijos, sudarančios galimybes bendrauti ir nuotoliniu būdu. Gyventojų nuomonę atstovaujančių Vietos bendruomenių ir jų tarybų demokratiškas kūrimasis bei įsiklausymas į šių tarybų nuomonę yra svarbus TS-LKD veiklos prioritetas.
- Bitininkystė – svarbi dominuojančiai ekonomikos sričiai - žemės ūkiui - šaka ir kultūros paveldo dalis, kuri turi būti stiprinama ir Europos sąjungos (ES) lygmeniu. Sektinas Slovėnijos, kurioje saugant bites uždrausta naudoti pesticidus, pavyzdys turi būti dar labiau išplėtotas: bendradarbiaujant su tomis valstybėmis, kuriose bitininkystė yra svarbi, reiktų inicijuoti iš trečiųjų valstybių (ne ES) patenkančių bičių kuriamų produktų papildomo apmokestinimo. Tai yra svarbu ne tik dėl ne visada kokybiškos, bet pigios produkcijos patekimo į ES vidaus rinką, bet daugiau dėl to, kad mūsų bitės dirba užtikrindamos žemės ūkio derlingumą, ko nedaro bitės, kurios medų neša pakankamai toli nuo išorinių ES sienų. ES žemdirbiai turėtų rūpintis ne tik tiesioginėmis ES išmokomis, bet ir svarbiu žemės ūkio produkcijos derlingumui faktoriumi – bitėmis.
- Išpildant konstitucinę gyventojų teisę į švarią, sveiką ir tausojančią psichinę sveikatą aplinką, būtina įstatyminiu lygmeniu priimti kompensacijų už patiriamą oro, garso ir kvapų, o atskirais atvejais ir už vizualinę taršą mechanizmą, užtikrinti šių taršos rūšių nuolatinį monitoringą. Būtina tobulinti įstatymus užtikrinant didesnes daugiabučių gyventojų teises bei žmonių galimybes labiau įtakoti savivaldybės lygmeniu priimamus sprendimus dėl jų gyvenamojo namo priežiūros ir renovacijos. 
- Lituanistinio paveldo išsaugojimas spręstinas prioritetiškai. Dėsiu visas pastangas, kad būtų priimtas Tautos istorinės atminties įstatymas, o mūsų kultūros paveldas būtų puoselėjamas ir žinomas visame pasaulyje. Lituanistika plačiąja prasme – lietuvių kalba, Lietuvos istorija ir kultūra – yra telkiantis veiksnys, nes mūsų valstybė, mūsų ilgaamžė savimonės raiška, kad ir į kokį laikotarpį žiūrėtume – ar į didžiosios kunigaikštystės laikmetį, ar tarpukarį, ar į sovietmečio rezistenciją, ar į dabartį – labai susijusi su lituanistika, o kalba, istorija, etninė kultūra – su mūsų lietuviškumo samprata ir tautine savigarba. Tautinė bendruomenė, praradusi lituanistikos telkiantį veiksnį, suirtų, netekusi šio veiksnio pakistų ir politinė bendrija. Reiktų susikurti naujos politinės bendrijos tapatybę, nes tai nebebūtų Lietuva. Negalime ginti Lietuvos teritorijos, kai nėra Lietuvos valstybės turiningųjų elementų, vardan ateities kartų gyvybiškai svarbu dėl jų pakovoti.

TS-LKD programinių nuostatų ieškokite: https://tslkd2020.lt/programa/

Jei pritariate šioms programinėms nuostatoms ir jei 2020 m. spalio 11 dieną rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą balsuosite už TS-LKD sąrašą Nr.5, tai prašyčiau reitinguoti šio sąrašo kandidatus ir savo pirmumo balsą biuletenyje skirti ir man.

Šiame sąraše esu pažymėtas skaičiumi 66.

Iš anksto dėkoju Jums visiems už išreikštą pasitikėjimą. Pasinaudodamas proga kviečiu bendrauti: audrius.skaistys@gmail.com ar tel. 8-699-77888.

dr. Audrius SKAISTYS

Baltijos valstybių jauniesiems politikos lyderiams skirta Meistriškumo mokykla

 Startuoja Baltijos valstybių studentams skirtas Transatlantinių asociacijų vykdomas projektas. Lietuvoje esančių aukštųjų mokyklų (kolegijų ir universitetų) bakalauro studijų studentus (tarp jų ir studijuojančius Europos Humanitariniame Universitete) kviečiame dalyvauti Meistriškumo mokymuose jauniesiems politikos lyderiams. Savo CV ir motyvacinį laišką (surašytus anglų kalba) prašome iki rugsėjo 20 dienos pateikti el. p. adresu rovena.berga@lato.lv

Linkiu sėkmės!

dr. Audrius Skaistys

Посвящается белорусскому народу

 

Nebūt tau moskoliška, Baltarusia!
Не быть тебе москальской, Беларусь!

Не быть тебе москальской, Беларусь!
Пусть даже в час глубокого забвения
Не вздрогнет не на миг свободолюбивый люд
И будет сочтён глас эго самоопределения.

Вопреки нрав поработителя желаний
Народное достоинство превыше - нет сомнения!
Пусть даже каждому дубиною дадут
Не выбить уж сознанное освобождение!

#NemoskalskaBelarus=ZhyveBelarus!
#НемоскальскаБеларусь=ЖывеБеларусь!

© Audrius Skaistys 2020/08/20