1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta bemaž 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.
Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną minimi tremtyje ir Lietuvoje už jos laisvę ir nepriklausomybę žuvę šios valstybės gyventojai. Todėl būtent šią dieną mes, jaunieji Tėvynės sąjungos nariai, nutarėme paminėti aplankydami tuos, kurie gynė Lietuvą nuo okupantų ir neprarado vilties bei drąsos net sunkiausiomis akimirkomis – Lietuvos partizanus.
Savo kelią pradėjome Onuškio senosiose kapinėse. Ten padėjome gėlių ir uždegėme atminimo žvakeles prie antkapinio paminklo skirto šioje vietoje užkastų 1944–1952 m. Onuškio apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Dainavos apygardos partizanų atminimui. Tose pačiose kapinaitėse ilsisi ir 1948 m. liepos 4 d. žuvusių Dainavos apygardos partizanų J. Budrevičiaus-Garso ir F. Truncės-Sporto kūnai, stovi savanorio kryžius šioje vietoje užkasto nežinomo partizano atminimui. Grendavės miestelyje buvusioje P.Blažonio sodyboje prie paminklo 1946 m. rugsėjo 1 d. kautynėse žuvusiems Dainavos apygardos Siaubo būrio partizanams pagerbėm jų ir sodybos šeimininkų atminimą.
Akcijos iniciatorius ir šio blog‘o autorius Audrius Skaistys džiaugėsi, jog buvom ne pirmieji aplankę šį paminklą. „Šalia mūsų uždegtų atminimo žvakelių dega ir kitos. Tai reiškia, kad partizanų atminimas vis dar gyvas patriotų širdyse, ir okupantui vėl atklydus į Lietuvą atsirastų naujų kovotojų, kurie rastų savyje drąsos ir pasiryžimo kovoti už savo Tėvynę“.
Paskutinė šios dienos atminimo įprasminimo vieta – Trakai. Ten kartu su tremtiniais, partizanais, šauliais ir kitais trakiškiais bei miestelio svečiais aplankėm Aukų kalnelio kryžių ir paminklinį akmenį skirtus šioje vietoje užkastų 1944–1954 m. Trakų apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų ir civilių gyventojų, nužudytų NKVD–MGB būstinėje, atminimui.
Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną minimi tremtyje ir Lietuvoje už jos laisvę ir nepriklausomybę žuvę šios valstybės gyventojai. Todėl būtent šią dieną mes, jaunieji Tėvynės sąjungos nariai, nutarėme paminėti aplankydami tuos, kurie gynė Lietuvą nuo okupantų ir neprarado vilties bei drąsos net sunkiausiomis akimirkomis – Lietuvos partizanus.
Savo kelią pradėjome Onuškio senosiose kapinėse. Ten padėjome gėlių ir uždegėme atminimo žvakeles prie antkapinio paminklo skirto šioje vietoje užkastų 1944–1952 m. Onuškio apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos ir Dainavos apygardos partizanų atminimui. Tose pačiose kapinaitėse ilsisi ir 1948 m. liepos 4 d. žuvusių Dainavos apygardos partizanų J. Budrevičiaus-Garso ir F. Truncės-Sporto kūnai, stovi savanorio kryžius šioje vietoje užkasto nežinomo partizano atminimui. Grendavės miestelyje buvusioje P.Blažonio sodyboje prie paminklo 1946 m. rugsėjo 1 d. kautynėse žuvusiems Dainavos apygardos Siaubo būrio partizanams pagerbėm jų ir sodybos šeimininkų atminimą.
Akcijos iniciatorius ir šio blog‘o autorius Audrius Skaistys džiaugėsi, jog buvom ne pirmieji aplankę šį paminklą. „Šalia mūsų uždegtų atminimo žvakelių dega ir kitos. Tai reiškia, kad partizanų atminimas vis dar gyvas patriotų širdyse, ir okupantui vėl atklydus į Lietuvą atsirastų naujų kovotojų, kurie rastų savyje drąsos ir pasiryžimo kovoti už savo Tėvynę“.
Paskutinė šios dienos atminimo įprasminimo vieta – Trakai. Ten kartu su tremtiniais, partizanais, šauliais ir kitais trakiškiais bei miestelio svečiais aplankėm Aukų kalnelio kryžių ir paminklinį akmenį skirtus šioje vietoje užkastų 1944–1954 m. Trakų apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų ir civilių gyventojų, nužudytų NKVD–MGB būstinėje, atminimui.
Nors pliaupė lietus, šios dienos atminimo renginių dalyviai stebino savo gausa. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos patriotų aukos buvo ne veltui. Gaila, kad jie patys nesulaukė to, kuo taip tikėjo – Lietuvos laisvės. Tačiau mes juos prisimename, vertiname jų žygdarbius. Juk jų – ištremtų, nužudytų ir paniekintų, aukų dėka šiandien galime didžiuotis būdami lietuviais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą